I. Balsytė: „Nereikia pykti ant jauno žmogaus. Reikia pabandyti suprasti, kodėl jis toks yra ir kas jam šiandien įdomu“

Su visada jaunatviška, viena iš „Keistuolių“ teatro įkūrėjų, aktore, muzikos pedagoge Ilona Balsyte paliečiame ne itin malonią – jaunimo narkotinių medžiagų vartojimo ir prevencijos – temą. Sudalyvavusi asociacijos „Mentor Lietuva“ inicijuotame prevenciniame projekte kaveikiavaikai.lt, I. Balsytė prisimena savo pačios paauglystę ir dalijasi motinystės bei pedagogės patirtimi.

Lietuva yra viena iš 3 daugiausiai alkoholio suvartojančių valstybių pasaulyje. Kaip Jūs galvojate, kodėl lietuviai tiek daug geria?


Iš tikrųjų, atsiradus alkoholio reklamos ribojimams, aš susimąsčiau, ar tai turės poveikį ar ne, ir manau, kad poveikį turi. Nepamenu, kokį straipsnį skaičiau, bet ten buvo nurodyta, jog alkoholio, būtent lengvųjų gėrimų, reklamose dominuoja temos, skirtos ne suaugusiam žmogui, o paauglei mergaitei, pavyzdžiui, kažkokie rožiniai katinėliai. Ir, ko gero, jaunam žmogui tos reklamos įkrenta į galvą ir tada atrodo normalu atsigerti tų alkoholinių gėrimų.

Kyla mintis, kad mes nuo rusų priespaudos metų atsinešėme tą alkoholio gėrimo sindromą. Mano seneliai pasakojo, jog anksčiau nebuvo taip geriama kaip dabar – be jokios progos, o šiandien alkoholio vartojimas tapo kone kasdieniu reikalu.

Kaip manote, kas Jus paauglystės laikotarpiu apsaugojo nuo tokių rimtų nuklydimų?

Iki aštuoniolikos metų aš alkoholio buvau beveik neragavusi, išskyrus kelias taures šampano per paskutiniuosius kelis Naujuosius metus. Man pasisekė – mano klasėje alkoholio niekas nevartojo, o vėliau sužinojau, kad tarp mano bendraamžių kitose klasėse ar mokyklose jau nuo septintos klasės buvo normalu vartoti alkoholį. Mes to nedarėme, mūsų klasė buvo muzikinė, mums rūpėjo koncertai, užklasinė veikla ir galbūt tai mus apsaugojo. Aš turėjau daug veiklos – šokau, dainavau, lankiau fotografijos, gamtos būrelius – ko tik aš nedariau, tai kada galvoti apie alkoholį? Bet iš tiesų pasiūlymų buvo. Bebaigiant mokyklą, vienuoliktoje klasėje, per rugsėjo pirmąją, buvo pasiūlyta, kad mes visi galėtume išgerti ir man tai atrodė taip kvaila, galvojau: „O kodėl čia reikia gerti tą alkoholį, argi nėra smagu ir taip būti?“

Kaip galvojate, ar tai gali būti susiję su tėvų požiūriu, auklėjimu šeimoje?

Manau, kad tai susiję su požiūriu, kuris yra namuose. Aplinka turi poveikį. Savo mamos niekada nemačiau geriančios, susitikimuose su giminėmis niekas taip pat perdaug negerdavo, nebuvo tokio „baliavojimo“. Baigusi mokyklą supratau, kad mano klasė buvo gana išskirtinė, nes mes visai nevartojome alkoholio.

Ar auginant vaikus Jums teko susidurti su baimėmis dėl jiems galimai gresiančių pavojų, susijusių su narkotinių medžiagų vartojimu?

Negaliu skųstis, mano dukros jau suaugusios ir aš džiaugiuosi, kad jos neturi priklausomybių. Ir baimių aš neturėjau, kažkaip nekilo tų problemų. Gal vėlgi pasisekė man. Mokykloje, kurioje mokėsi dukros ir vis dar mokosi sūnus, vaikai yra labai saugomi, siekiant išvengti problemų, daug pastangų deda mokytojai.

Aš kelis kartus bandžiau pakalbėti su dukromis šiomis temomis, bet man pasakė „Mama, mes viską žinome“. Mano prevencija buvo vertybių sistemos formavimas.

Specialistai teigia, kad pavojus vartoti narkotines medžiagas dažniausiai kyla susiduriant su problemomis, atsirandant vidinėmis krizėmis. Kaip manote, ar Jūsų dukros turėjo daug sunkumų žengiant savarankiškumo link ir, ar Jūs, kaip mama patyrėte tuos iššūkius?

Aš sakau, kad žmogus yra laimingas tiek, kiek jis galvoja, kad yra laimingas. Tai lygiai taip ir yra su tais sunkumais. Gal vienam atrodys, kad man jokių sunkumų nebuvo auginant dukras, o kitam atrodys labai sudėtinga. Viskas priklauso nuo to, iš kurio bokšto žiūrėsime ir vertinsime problemas. Mano pačios nuomone, skųstis negaliu, didelių bėdų neturėjau.

Yra normalu, kai paaugliui būna kažkokios krizės, išbandymai. Mes galime kalbėtis, paanalizuoti tas situacijas – kaip ir darėme su dukromis. Aišku, aš nei kiek neabejoju, kad ir viena, ir kita kažkuriuo metu pabandė ir alkoholio, ir parūkyti, bet, manau, tik iš smalsumo. Aš negalvočiau, kad didžiausią įtaką ydingiems dalykams turi vidinės nesėkmės ir tada jau griebiasi alkoholio, parūko ar dar kažką. Nemanau, kad taip yra. Negaliu sakyti, kad mano gyvenime nebuvo sunkumų, bet aš baigiau studijas nė karto neparūkiusi ir pirmoji mano cigaretė buvo spektaklyje, nes mano kuriamas personažas turėjo rūkyti... Labai to nenorėjau.

Manau, jog ne vien tik tai draudimai yra svarbiausia. Galbūt reikia padėti žmogui surasti būdą, kaip galima nusiraminti arba kaip galima linksmintis nevartojant narkotinių medžiagų.

Yra susiformavęs stereotipas, jog Jūsų aplinkoje, tarp Jūsų profesijos atstovų yra daugiau narkotines medžiagas vartojančių, nei tarp kitų. Ką Jūs apie manote?

Manau, kad tai klaidinga nuomonė. Aš nežinau, kas būtų, jeigu mes surinktume alkoholio vartojimo statistiką, pavyzdžiui, dešimties populiaresnių specialybių, gydytojų, aktorių, mokytojų, statybininkų ir t.t., ir padarytume tokią išvestinę – nemanau, kad aktoriai būtų pirmoje vietoje. Turiu kolegų, kurie visiškai nėra priklausomi nuo alkoholio, kurie visiškai jo nevartoja arba vartoja tiek, kiek normalus žmogus, neturintis priklausomybės. Kaip ir kiekvienoje, taip ir mūsų profesijoje yra ir tokių, kurie yra priklausomi, tačiau nemanau, kad tam ypatingą svarbą turi mūsų profesijos ypatybės.

Vis dėl to, tai yra žmogiški dalykai. Pateisinimą, dėl ko aš geriu, ras kiekvienas. Jei aktorius pasakys – dėl to, kad kurti sekasi geriau, poetas irgi ras ką pasakyti, o daktaras pasakys, kad jam daug alkoholio dovanoja (šypsosi).

Jūs dirbate su vaikais vaikų namuose ir matote situacijas, kuomet vaikai tampa tėvų priklausomybės įkaitais. Kaip manote, kokio masto yra ši problema?

Labai liūdna tuose vaikų namuose. Liūdniausia sužinoti tai, kad juose nėra nei vieno našlaičio, visi jie turi tėvus. Tiesiog nesupranti, kodėl išvis taip yra. Pradedi bendrauti su kiekvienu vaiku ir atrandi, kad jis nori lygiai to paties, kaip ir visi kiti vaikai. Tik kažkodėl jam toks likimas išpuolė ir dėl to labai liūdna. Vaikų namuose dabar ne alkoholikų vaikų daugiausiai, o narkomanų. Tų vaikų visai kitokie raidos sutrikimai. Tai yra labai baisu, ypač tai, kad pusė jų jau gimsta turėdami priklausomybę narkotikams. Kokia jų lemtis ir kas jų laukia?

Gal tai ir neturėtų poveikio, bet kyla mintis, o jeigu paaugliai nueitų su tais vaikais žaidimus pažaisti, pabendrauti, pamatytų ir suprastų, kokie tie vaikai. Gal pabendravę su tais vaikais ir supratę, kad jie nekalti dėl tokio savo likimo, tokio gyvenimo – gal kitaip pažiūrėtų ir į narkotinių medžiagų vartojimą.

Kaip manote, kas dar vaikui gali padėti suprasti narkotinių medžiagų žalą, kokiais būdais, galbūt netgi pasitelkiant teatrą ar muziką, galima kalbėti apie prevenciją?

Manau, kad teatro poveikis nėra išnaudotas, lygiai kaip ir muzikos. Mane labai liūdina, kad šiandien ugdant vaikus, muzika ir jos galios yra padėtos į šoną ir neišnaudotos. Kalbant apie prevenciją, teatro galimybės yra neišmatuojamos ir tikrai pilnai nepanaudotos. Vaikams kyla labai daug klausimų. Prisimenu vieną tyrimą, kai 1-3 klasių vaikų buvo klausiama – ko jie norėtų paprašyti ar paklausti Dievo, jeigu galėtų? Ir vaikų atsakymai labai nustebino. Tie vaikai nėra neišmanėliai, jie labai išmintingi ir dar lenkia kai kuriuos suaugusiuosius savo filosofiniais ir rimtais klausimais. Pacituosiu: „Dieve, kodėl tu taip pyksti ant mano tėčio? Kodėl jis yra toks negeras ir toks nelaimingas, kodėl jis geria? Kodėl tu ant jo taip pyksti?“. Jie supranta, kad yra kažkas daugiau. Čia reikėtų paklausti pačių vaikų apie ką jie norėtų išgirsti teatre, kokie klausimai juos neramina. Aš nežinau, kiek su vaikais yra kalbama tokiomis temomis.

Vien tik sakyti, šito nedaryk, tas blogai – mes patys žinome, kiek tai veikia. Uždraustas vaisius yra pats saldžiausias. Gal nereikėtų drausti, gal reikėtų pasikalbėti, paklausti, o kodėl tu norėtum ar nenorėtum tai daryti, kaip manai, kad paskui bus? Ne draudžiant, o kalbant apie tai, kokios gali iškilti problemos, manau galima kur kas daugiau pasiekti.

Prevencijos specialistai pataria, teigiant, jog kažkokia veikla yra bloga, reikia pasiūlyti alternatyvą, ką paauglys galėtų veikti. Ką Jūs patartumėte tėvams, kurie gyvena ne mieste, kur veiklų pasirinkimas yra mažesnis? Kokios alternatyvos tiems vaikams, ką jie galėtų veikti, kad nekiltų noras pradėti vartoti narkotines medžiagas?

Ne mieste yra daug daugiau veiklos nei mieste. Taip, mieste yra teatras, bet į jį nenueisi kiekvieną dieną. Mano ilgaamžė močiutė, kuri gyveno iki 104 metų, pasakodavo, kad žiemą, kai nebūdavo ką veikti kaime, kaimynai pradėdavo rinktis pas ją ir prašydavo, kad ji pasakas, istorijas pasakotų, mokytų kažkokių dainų ar mezgimų. Ir surasdavo tų veiklų. Ir tai man labai gražu. Galvoju, kad tai yra prarastas dalykas. Televizorius, socialiniai tinklai, tokį pleištą įkalė tarp žmonių ir ta bendruomenė nebėra bendruomeniška. Žmonės pagal prigimtį yra linkę būti būryje, o ne po vieną. Žmogus staiga tampa vienas ir vienišas, o tai daro didelę įtaką ir toms priklausomybėms.

Koks čia yra bendravimas per feisbuką? Reikėtų grąžinti bendravimą tarp žmonių ir atrasti to buvimo kartu prasmes, įdomumą, smagumą.

Aš dabar sau darau antireklamą, bet pasakysiu – neturėtų būti tokių mokyklėlių, kaip mano. Tai ką aš darau su vaikais mokyklėlėje, kur mes muzikuojame, žaidžiame, imituojame kažkokias žaidybines teatro situacijas, tai turėtų vykti namuose, kieme su draugais, pusseserės, pusbroliai kažkokiom progom, per atostogas susitikę turėtų tai daryti, o ne prie televizoriaus sėdėti. Ir tai nuolat turėtų vykti namuose, šeimoje.

Jūs dirbate su studentais, stebite žiūrovus ateinančius į spektaklius ir matote skirtingas kartas. Ar pastebite pokyčius tarp kartų?

Pažvelgus atgal, vaikai ir žmonės labai skiriasi. Bet ir negali kitaip būti, vis dėlto labai skiriasi aplinka, skiriasi sąlygos, tiek socialinė atskirtis, tiek naujų atsirandančių technologių įtaka, todėl ir pats žmogus kinta ir tai yra normalu. Manau, kad problema yra ta, kad daugelis mano kartos arba dar vyresnių žmonių nepripažįsta, kad šiandieninis vaikas yra kitoks ir, kad su juo reikia kalbėti ne taip, kaip aš noriu, kaip man atrodo ir nesakyti: „Žinai, kai aš buvau tavo metų“... Turėtume pamatyti, koks yra tas vaikas, kas jam įdomu. Ir nereikia ant jų pykti. Labai daug vyresnių žmonių pyksta ant jaunimo. Reikia pagalvoti, kodėl šiandien tas jaunas žmogus yra toks ir, kuo jį galima sudominti. Nereikia pykti, kad jis nedaro taip ar kitaip. O kodėl jis turi daryti taip, kaip mes darėme? Jis neturi tokio gyvenimo, kaip mes, jis turi savo šiandieną, jam aktualios kitos problemos. Ta praraja tarp kartų yra nuo amžių žmonijos problema, tačiau niekada nevėlu ateiti į protą vyresniems žmonėms ir pagalvoti, žengti pirmą žingsnį, o ne reikalauti iš jaunimo. Mums nereikia jų prie savęs pritraukti. Gal mums reikia nueiti iki tų jaunų žmonių?
 

Komentarai

Vaikų auklėjimas

Nerandi straipsnio? Pasinaudok paieška

Dėmesio!

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama

Populiariausi receptai

Naujausi komentarai

Parduok, mainyk, dovanok su Spintoje.pasmama.lt

Ar žinote, kad...

Vaikai pradeda sapnuoti dar prieš gimimą.

Junkis prie mūsų ir Facebook'e!

Reklama

Reklama

Rinktiniai straipsniai

Reklama

Naudinga

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama