Ką daryti, kai vaikas „blogai elgiasi“?

Labai dažnai vaikai tikrąja to žodžio prasme varo tėvelius iš proto: jie – puikūs manipuliatoriai, ir žino, kaip gauti tai, ko nori. Kad pasiektų savo tikslą, jie naudojasi ne visai „švariais metodais“. Ką daryti?
 
Inkštimas
 
Daugeliui tėvų vaikų inkštimas veikia taip pat, kaip stiklo raižymas šakute ar lentos cypinimas kreida: „Maaaaaama, nupiiiirk!“ Pažįstama? Tiesiog neįtikėtina, kaip gaili vaiko balso intonacija verčia tėvelius šokinėti ir lipti sienomis.
 
Problemos esmė. Inkštimai ir verkšlenimai – tai „du viename“: dėmesio reikalavimas ir paslaugos prašymas, arba universalus vaikiškas „tirpiklis“, kurio galios pakaktų nutrinti nuo žemės paviršiaus ne vieną miestą. Inkštimas taip erzina, kad tėvams nelieka nieko kito, kaip tik pasiduoti. Jie padarys bet ką, kad tik tas inkštimas liautųsi.
 
Sprendimo būdai:
 

  • Reikalaukite tokio elgesio, kokį norite matyti. Nesakykite: „Liaukis inkštęs!“ Geriau: „Aš atnešiu tau sulčių, jeigu kalbėsi normaliu tonu.“ Jeigu vaikas per gudrus ir ši strategija neveikia – išbandykite kitą.
  • Ignoruokite. Taip, lengva nebus, tačiau apsimeskite, kad inkštimo negirdite visai, ir į jį nereaguokite. Jūs girdite balsą tik „normalios intonacijos“ diapazone. Neparodykite savo pykčio ar nusivylimo – pamatęs tokią reakciją, vaikas supras, kad vis tiek jį girdite, net jeigu ir neatsakote.
  • Sakykite tai, kas pozityvu. Pabrėžkite, kaip jūs džiaugiatės, kai vaikas ko nors prašo taip, kaip reikia: „Kaip malonu tau atnešti sulčių, kai taip gražiai/mandagiai paprašai... Tada jaučiu, kad mane vertini!“
  • Skirkite laiko treniruotėms. Išmokykite vaiką būti savarankišką: tegul jis įpranta pats apsiauti kojines ar įsipilti sulčių. Parodykite, kaip pristumti kėdę prie stalo, kad atžala galėtų pati įsipilti sau vandens ar pasiektų žemai sudėtus puodelius ir lėkštutes, stalo įrankius. Ir nepamirškite vaiko pagirti, kad jis toks šaunus ir savarankiškas, parodykite, kad juo didžiuojatės – juk daugeliui vaikų atrodo, kad būtent bejėgiškumas suteikia jiems papildomų „bonusų“.
  • Sutvirtinkite tarpusavio ryšius apkabinimais. Nekomentuokite inkštimo – tiesiog paklauskite: „Nori, aš tave apkabinsiu?“ Nustebsite, koks efektyvus šis paprastas gestas!
  • Užbėkite įvykiams už akių. Inkštimas paprastai pasiekia piką tuomet, kai tėvai sutelkia dėmesį kitur, užsiima kokiais nors savais reikalais. Jeigu žinote, kad reikės gaminti vakarienę ar šiaip užsiimti namų ruoša, prieš tai skirkite laiko apsikabinimams: „Aš tuoj eisiu gaminti. Ar nori pasėdėti su manimi apsikabinęs, kol nepradėjau?“ Arba dar geriau: paprašykite vaiko, kad jis jums padėtų.

 
Verksmas
 
Visi žmonės kartais verkia (vieni – daugiau, kiti – mažiau). Tai – normalu. Bet priežastys būna skirtingos. O kodėl verkia vaikai?
 
Problemos esmė. Visos emocijos pačios savaime nėra nei geros, nei blogos. Mūsų jausmai – tai duotybė, ir mes turime gerbti tai, ką jaučia vaikai, ir priimti, net jeigu mums ir nepatinka. Atpratinti vaiką jausti negatyvias emocijas nėra gera išeitis – jūs tik padarysite meškos paslaugą: vaikas jaus, kad nėra „normalus“, jeigu liūdi, pyksta, jeigu jam nuobodu. Vaikas turi jausti visas emocijas, tačiau kol yra mažas, jis dar tik mokosi, kaip elgtis, bendrauti, spręsti problemas. Pamatęs savo trūkumus jis gali lengvai apsiverkti. Ir tik nuo jūsų reakcijos priklausys, ar vaikas suvoks, kad ašaros jam gali padėti jumis manipuliuoti.
 
Sprendimo būdai:
 

  • Venkite tokių frazių kaip: „Neverk!“, „Berniukai neverkia“, „Nuryk nuoskaudą“ ir pan. Jos skaudina vaiką.
  • Klausykitės ir girdėkite. Pasistenkite išreikšti žodžiais jausmus, kurie slepiasi po ašaromis. Pavyzdžiui: „Tu kažko liūdnas...“, „Taip, turbūt skauda“, „Tu tikriausiai nusiminęs“ ir pan.
  • Leiskite vaikui jausti. „Kartais paliūdėti nėra blogai“, „Nusivylimas – tai natūralus jausmas“, „Taip, kartais būna pikta ant gyvenimo.“
  • Pabūkite vaiko terapeutu. Paprašykite, kad vaikas žodžiais išsakytų savo jausmus. Kai atžala juos išreiškia ašaromis, padėkite jai, nukreipkite tinkama kryptimi: „Matau, tu nusiminęs; gal nori pasikalbėti?“
  • Nenuolaidžiaukite. Supratęs, kad ašaromis gali priversti jus nusižengti nustatytoms taisyklėms, vaikas tuo naudosis kiekviena patogia proga (pavyzdžiui, kai nenorės ko nors daryti, jis tikrins, kaip reaguosite į jo verksmą). Laikykitės taisyklių, būkite nuoseklūs. Kai ašaros nepadeda, verksmas liaujasi. Mes galime padėti vaikui, kai užsiimame juo pačiu, o ne jo ašaromis.
  • Spręskite iškilusias problemas. Jeigu vaikas kažko nusiminęs ir verkia, išklausykite jį, išreikškite jo jausmus kartu, ir kaip viena darni šeima ieškokite sprendimo. Vaikas turi teisę būti išklausytas ir išgirstas. Galima rengti šeimos pasitarimus. Gal vaikui visai nebūtina eiti miegoti 9 valandą vakaro (tokia taisyklė galiojo, kai jam buvo 8, o dabar jam – jau 12!).. Kurkite taisykles kartu ir saugokite šeimos harmoniją.

 
Melas
 
„Tai tu išdaužei langą? Tai tu palikai stiklinę svetainėje? Kaip tai – ne? Meluoji!“
 
Problemos esmė. Nė vienas sveiko proto vaikas neskubės prisipažinti, kad tai jis sudaužė vazą, jeigu žinos, kad jo už tai laukia bausmė, tad neieškokite mazochistų. Melas – slidus takelis, kuriuo bandoma pasitraukti iš sudėtingos situacijos, o mes norime, kad vaikas nuo savo problemų ne bėgtų, o sugebėtų jas išspręsti.
 
Sprendimo būdai:
 

  • Neprovokuokite vaiko meluoti. Užuot klausę, ar tai jis išdaužė langą, pasakykite: „Langas išdaužtas, mums reikia pasikalbėti apie tai, kas nutiko.“
  • Nenusiminkite ir nepykite, kai vaikas pasako, kad padarė klaidą. Išlikite ramūs net tada, kai girdite: „Tai aš išdaužiau langą“, arba „Aš palikau kuprinę pas Marių“. Padėkokite už tai, kad jis prisipažino: „Kad tai pasakytum, reikėjo daug drąsos. Aš džiaugiuosi, kad manimi pasitiki.“
  • Nebarkite vaiko. Tai – ne itin geras problemos sprendimo būdas. Kad vaikai nemeluotų, turite ne priekaištauti ar grasinti, o kartu nuspręsti, ką daryti: „Ką mums dabar daryti su išdaužtu langu?“ Padėkite ištaisyti padėtį ir užglaistyti savo kaltę. Galite pasakyti: „Mane tai liūdina“, tačiau turite parodyti, kad nesate vaiko priešas ir jo nesmerkiate. Kad vaikas vėliau nebijotų ateiti pas jus su savo problemomis ir klausimais (ir nesvarbu, ar tai nesėkmės mokykloje, ar narkotikai ir nėštumas), turite parodyti jau dabar, kad jumis galima pasitikėti.
  • Nevadinkite vaiko „kvailu“. Jūs priklijuojate etiketę, kurią jis nešios ir toliau, nes vaikai elgiasi taip, kad pateisintų mūsų lūkesčius. Galų gale jis pradės jums meluoti dar daugiau.

 
Kartais vaikai tiesiog fantazuoja. Toks melas reikalingas ne siekiant išvengti bausmės, o norint padaryti įspūdį bendraamžiams. Poreikis kažką sužavėti – kūrybingas socialinio priėmimo arba statuso įgijimo savo grupėje būdas. Mažiesiems fantazuotojams reikėtų padėti rasti kitą kelią, grąžinsiantį pasitikėjimą savimi.
 
Ką sakyti. „Tau nereikia išsigalvoti, kad padarytum įspūdį draugams. Tu jiems patinki toks, koks esi.“ Jeigu vaikas fantazuoja ir visiems darželyje pasakoja, kad turi broliuką, kurio iš tikrųjų nėra, situaciją galima pataisyti pasiūlius fantazuoti, bet taip, kad tai ir būtų pateikta kaip svajonė (galima parašyti rašinėlį apie tai, kodėl jis norėtų turėti jaunesnį broliuką arba sesutę, ir pan., arba sukurti pasaką). Taip vaikas gaus dėmesio ir galės įsitvirtinti kaip talentingas pasakotojas, o ne melagis.

Komentarai

Vaikų auklėjimas

Nerandi straipsnio? Pasinaudok paieška

Dėmesio!

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama

Populiariausi receptai

Naujausi komentarai

Parduok, mainyk, dovanok su Spintoje.pasmama.lt

Ar žinote, kad...

Statistikos duomenimis, 3-4 metų amžiaus vaikai kiekvieną dieną pasako maždaug 12000 žodžių ir užduoda apie 900 klausimų.

Junkis prie mūsų ir Facebook'e!

Reklama

Reklama

Rinktiniai straipsniai

Reklama

Naudinga

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama