Kaip auginti klausos negalią turintį vaiką?

Tinkamai išauginti ir išauklėti vaiką nėra labai paprasta – tam reikia daug tėvų laiko, pastangų ir, žinoma, atsidavimo. O kaip pasirūpinti vaiku, kuris turi klausos sutrikimų? Tokiems vaikams pasaulio pažinimas tampa sudėtingesnis, kadangi jie daug sunkiau gauna informaciją iš aplinkos. Savo patirtimi dalinasi Skaistė Juozėnienė.
 
Kokie džiaugsmai ir kokie vargai pasitinka, kai auginate vaiką, kuris turi klausos sutrikimų?
 
Mano nuomone, visiems tėveliams, nepriklausomai nuo to, ar vaikas turi negalią ar ne, džiaugsmą suteikia kiekvienas vaiko pasiekimas ar atradimas visuose gyvenimo etapuose – ar tai būtų pirmas šypsnis, naujas skleidžiamas garsas, tariamas žodis, padeklamuojamas eilėraštis, papasakojamas šmaikštus pokštas. Tokiomis akimirkomis visos problemos, keblios situacijos ir sunkumai, su kuriais susiduriama auginant negirdintį vaiką, yra įveikiamos, jei tik nenuleidi rankų, priimi vis naujus iššūkius, ir būtinai turi tikslą, kuriam pasiekti yra reikalingi mažiausiai du dalykai – laikas ir kantrybė.
 
Su kokiomis didžiausiomis problemomis susidūrėte, kai Julius buvo mažas, augo?
 
Įsitikinau, kad patarlė „gera pradžia – pusė darbo“ geriausiai apibūdina pirmuosius kelerius Juliaus lavinimo ir mokymo metus. Nors nesivadovavome viena konkrečia metodika ar instrukcijomis, kaip ugdyti negirdintį kūdikį, dargi atsižvelgiant į jo individualias savybes, tačiau turėjome puikiausias mokytojas – surdopedagogę Daivą iš Sutrikusios klausos vaikų ikimokyklinio ugdymo centro bei mano mamą, Juliaus močiutę, turinčią keliasdešimties metų pedagoginio darbo patirtį. Anksti išmokėme Julių skaityti, kad šiuo būdu gaunama informacija kompensuotų trūkumą tos, kuri gaunama per klausą.
 
Ilgai ieškojome darželio, tačiau tai greičiau susiję ne su sūnaus negalia, o su bendra problema – vietų trūkumu ikimokyklinio ugdymo įstaigose Vilniaus mieste. Nors darželis, kurį Julius lankė keletą metų iki pat mokyklinio amžiaus, buvo toli nuo namų, tačiau jame dirbusios auklėtojos Leonora ir Onutė sugebėjo sukurti itin jaukią aplinką vaikams, skatinančią kiekvieno vaiko kūrybiškumą ir aktyvumą.
Taip pat labai sėkmingi buvo pirmieji ketveri mokslo metai Gabijos gimnazijoje, kur pirmosios mokytojos Andželikos dėka klasėje buvo skatinamas draugiškas bendravimas, pagalba vienas kitam, kuriama draugiška atmosfera. Šiemet – pirmieji metai, palikus pradines klases ir pamažu pereinant į ankstyvąją paauglystę. Žinau, kad bendraudami ir būdami atviri, nugalėsime visas galinčias kilti problemas.
 
Ir galiausiai, problema, su kuria susiduria didžioji dalis tėvelių, auginančių klausos negalią turinčius vaikus, tai – labai nepalankus klausos įrangos skyrimo ir kompensavimo mechanizmas. Kas penkerius metus galėtume gauti nemokamai klausos aparatus, tačiau jie nėra tinkami itin sunkų neprigirdėjimą (Juliui nustatytas gilus abipusis neurosensorinis prikurtimas) turintiems ir girdėti norintiems vaikams. Jau ne kartą esu pirkusi klausos aparatus savo lėšomis, o kompensavimo dalį iš ligonių kasų galima pavadinti tiesiog simboline. Todėl itin džiugu, kad jau antri metai vykdoma „Selga“ akcija, kurios metu surinktos lėšos skiriamos klausos aparatams įsigyti daliai negirdinčių vaikų.
 
Ką turi žinoti visi klausos sutrikimų turinčių vaikų tėvai?
 
Nemanau, kad yra kažkokios taisyklės, kuriomis reikėtų vadovautis auginant kurčią vaiką. Klausos sutrikimas – negalia, o ne liga, kurią reikėtų gydyti, todėl svarbiausia – kuo geriau suprasti vaiko poreikius, įžvelgti jo gabumus, sudaryti galimybes juos lavinti, skatinti bendrauti ir džiaugtis gyvenimu. Taip pat tegu jūsų vaikas stengiasi būti savarankišku, tačiau kartu tegu jis jaučiasi saugus, žinodamas, kad esant reikalui galėsite jam padėti.
 
Ar tiesa, kad susilpnėjus vienam jutimui sustiprėja kiti?
 
Suprantama, kad vieno jutimo trūkumą stengiamasi kompensuoti kitu jutimu, ypač – kai kalbama apie informacijos gavimą. Juliui, kaip, manau, ir daugumai kurčiųjų, itin svarbu naudotis įvairiomis vaizdinėmis priemonėmis, kad kuo tiksliau priimtų informaciją iš juos supančios aplinkos. Anksti išmokytas skaityti, Julius daugelį dalykų pažino taip pat gerai, kaip jo girdintys bendraamžiai tiesiog iš klausos.
 
Klausos negalią turintiesiems yra būdingas išskirtinis pastabumas, apimantis ne tik daiktus ar reiškinius, tačiau ir aplinkinių emocijas, jausmus, kurių galbūt net siekiama neparodyti.
 
Ar vaikui sunku susitaikyti su tuo, kad sunkiai girdi?
 
Spėju, kad sunkiau priprasti ir susitaikyti su klausos sutrikimu yra tiems vaikams, kurie gimė girdintys, nes jie jau turi patirties (kaip jautėsi girdėdami ir kaip jaučiasi sutrikus klausai) ir gali įvardinti skirtumus. Mano sūnus klausos negalią turi nuo gimimo, klausos aparatus naudoja jau daugiau nei 10 metų, tad remdamasis savo patirtimi, gali apibūdinti skirtumus, kai yra su klausos aparatais ir be jų, kai naudojasi FM sistema ir kai nenaudoja.
 
Pasidalinkite patirtimi, galbūt atsimenate įdomių nutikimų?
 
Mane labiausiai žavėdavo pačių mažiausiųjų vaikų atviri klausimai, kai jie matydavo  Julių, dėvintį klausos aparatus ir, nežinodami, kas tai yra, užduodavo pačius įvairiausius klausimus, nuo „kas tai“, „ar tai skausminga“, „ar galiu paliesti“, iki „turbūt daug kainuoja“. Esu įsitikinusi, kad kuo daugiau ir įdomiau bei aiškiau pateikiamos informacijos gauna smalsumo vedami mažieji pašnekovai, tuo, patys augdami, jie tolerantiškiau žvelgs į turinčiuosius klausos negalią.

Šaltinis: 366.lt

Komentarai

Vaikų sveikata

Nerandi straipsnio? Pasinaudok paieška

Dėmesio!

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama

Populiariausi receptai

Naujausi komentarai

Parduok, mainyk, dovanok su Spintoje.pasmama.lt

Ar žinote, kad...

Ar žinojote, kad suaugęs žmogus turi 206 kaulus, o vaikas – 300 (kai jie auga, kai kurie kaulai susijungia į vieną)

Junkis prie mūsų ir Facebook'e!

Reklama

Reklama

Rinktiniai straipsniai

Reklama

Naudinga

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama