Už atsiųstą laišką dėkojame Pasmama.lt skaitytojai Ritai Stankūnienei.
Dabartiniai laikai toli gražu neprimena septintojo dešimtmečio, kuomet moterys buvo idealios namų šeimininkės: rytais išruošdavo vaikus į mokyklą, per dieną spėdavo apibėgti visus namų kampus, o vakarais lepindavo šeimyną garuojančia gardžia vakarienė ir visuomet buvo pasiruošusios ramiai išklausyti, paguosti ar pralinksminti. Ne. Dabar mes pačios turime uždirbti pinigus, todėl nuolatos blaškomės tarp darbo ir namų. Taigi visai nenuostabu, kad auklės profesija vis labiau populiarėja. Tačiau kaip išsirinkti moterį, kuri prižiūrės tavo vaikus? Kas jis bus: geroji Merė Popins ar piktoji Freken Bok?
Kai mano vaikui suėjo vieneri, nusprendžiau grįžti į darbą. Galite mane smerkti, sakyti, kad esu bloga mama, nesirūpinanti savo vaiku, tačiau savo pasiteisinimui galiu pasakyti, kad sprendimą priimti nebuvo lengva ir į darbą grįžau tik dėl to, jog vertė pačios aplinkybės. Dirbu srityje, kurioje labai didelė konkurencija, o naujų žinių reikia semtis praktiškai kiekvieną dieną. Taigi sugrįžti ir sėkmingai dirbti po kelerių metų pertraukos būtų praktiškai neįmanoma.
Darželiui sūnus buvo per mažas, o mano ir vyro tėvai gyveno toli, taigi liko vienintelis variantas – auklė. Beveik visi pažįstami bandė mane atkalbėti nuo šios idėjos, pasakodami baisiausias girdėtas istorijas. Ko tik neišgirdau: viena auklė vaikui duodavo raminamųjų, kad šis ilgiau miegotų, kita aplamai leisdavo sau išeiti iki parduotuvės ir palikdavo vaiką vieną... Nežinau, kiek šiose istorijose tiesos, bet jos manęs neįbaugino. Negali juk viskas būti taip blogai.
Kadangi iki šiol auklės nebuvo tekę ieškoti, nusprendžiau pasikliauti patyrusių žmonių patarimais. Išnaršiau beveik visus internetinius forumus ir perskaičiau galybę straipsnių apie tai, kaip pasirinkti auklę. Keliuose žurnaluose radau įdomų patarimą: paprašyti, kad auklė nupieštų save ir vaiką, o tuomet išanalizuoti piešinį. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip į tokį mano prašymą sureaguotų kandidatės ir idėją iš karto atmečiau. Galų gale, aš juk ne psichologė, taigi vargu ar savarankiškai gebėčiau tą piešinį tinkamai išanalizuoti. Kitas mano dėmesį patraukęs patarimas – pasiklausinėti būsimos auklės apie jos gyvenimą. Straipsnyje buvo teigiama, kad daugiausiai reikėtų klausinėti apie 6-11 gyvenimo metus, kuomet formuojasi motinystės instinktai, na ir, žinoma, būtina pasidomėti, kaip būsima auklė rūpinosi savo vaikais. Šis patarimas man pasirodė visai racionalus.
Komentarai (7)