Mamos užduotis – mokėti įsiklausyti į savo vaiką ir jį išgirsti. Žinoma, atsisakymas valgyti gali pasirodyti baisus, tačiau tokiu atveju reikia kartu su gydytojais stebėti vaiko būklę, o ne skubėti suversti kaltę mažylio užsispyrimui, neklusnumui arba kokiai nors įsivaizduojamai ligai. Reikia nepamiršti, kad egzituoja tam tikras biologinis ritmas, į kurį taip pat būtina atsižvelgti.
Štai kelios pastabos:
- Atkreipk dėmesį į mėnulio fazę, ir pastebėsi, kad jam dylant, mažylis pasidarys nevalgus, o pilnėjant – apetitas vėl sugrįš.
- Neretai nutinka taip, kad vaikutis kategoriškai atsisako valgyti kai kuriuos konkrečius produktus. Nesistebėk ir neskubėk barti – visai tikėtina, kad mažylis jų tiesiog negali suvirškinti, todėl vengia. Vaikai su fermentopatija gali atsisakyti vaisių ir daržovių.
- Mažyliai, kurių kasa ir tulžies pūslė „streikuoja“, nė už ką nevalgys krapų ir kitų prieskonių.
- Vaikai, turintys itin jautrią uoslę, atskiria produktus nosimi, ir neretai nusisuka nuo suaugusiems įprastų ir, jų manymu, visiškai normalių, patiekalų, sakydami: „Smirdi! Nevalgysiu!“ Ir tai ne išsisukinėjimas ar koks nors kaprizas, tad piktintis ar įsižeisti nereikia. Beje, itin jautri uoslė – tai vienas iš ryškiausių intuicijos požymių.
- Jeigu tavo atžala pradėjo maitintis vien tik makaronais, saldumynais, balta duona arba bandelėmis, tai taip pat gali reikšti kasos veiklos sutrikimus. Šiuolaikiniai vaikai ne veltui vadinami „kasos karta“ – jie gali būti nervingi ir neramūs. Neretai jiems diagnozuojamas dėmesio deficito sindromas ir hiperaktyvumas – tai reiškia, kad būtina nuolatinė gydytojų priežiūra, konsultacijos su gastroenterologais, homeopatais ir kitais specialistais. Prireiks ir psichologinės pagalbos. Išsikrauti atžalai padės bet kokia fizinė veikla: šokinėjimas ant batuto, šokiai, bėgiojimas... Galima išmėginti lipinimą iš molio ar tešlos, piešimą ant smėlio ir kt.
Komentarai (3)