Mažiausių šeimos narių atostogos (nesvarbu, ar turima omenyje kelionė į kokią nors stovyklą, į kaimą pas bendraklasį, žygis) tėveliams visada kelia nerimą. Vaiko amžius tam įtakos neturi – dėl šešiolikos metų paauglio paprastai jaudinamasi tiek pat, kiek ir dėl devynmečio (kartais – netgi daugiau).
Kada galima paleisti savo atžalą? Ką turėtum numatyti? Štai ką pataria pedagogai ir psichologai.
1. Kada galima išleisti vaiką be suaugusiųjų priežiūros?
Net jeigu vaikas pakankamai didelis, reikėtų žiūrėti ne į amžių, o į atžalos charakterį. Vieni šešiolikmečiai jau yra visiškai savarankiški – niekada nepasimeta, geba analizuoti situaciją ir priimti svarbius sprendimus, kiti gi – visiškos priešingybės (jeigu jie nesavarankiški, išleisti be suaugusiųjų nereikėtų. O kas geriau pažįsta vaikus, jei ne tėvai?).
Požymiai, reiškiantys, kad atžalą galima išleisti vieną:
- Vaikas moka valdytis;
- Gali pasakyti „ne“;
- Kontroliuoja savo norus;
- Nėra per daug psichologiškai priklausomas nuo bendraamžių;
- „Nepameta galvos“;
- Randa sąlytį su realybe, o ne gyvena vien tik savo vidiniame pasaulyje.
2. Instruktažas
Prieš išleisdama vaiką, turi įsitikinti, kad jo galvoje liko tai, kas padės jam bet kurioje situacijoje, t. y. ką daryti, jeigu kas nors prisikabino, siūlo išgerti ir panašiai. Būtų ne pro šalį surengti ir savotišką egzaminą, apžvelgus visas į galvą atėjusias situacijas ir galimas išeitis. Kai įsitikinsi, kad vaikas viską įsidėmėjo, galėsi jį išleisti.
3. Kaip dažnai skambinti?
Susitark su vaiku dėl skambučio laiko. Vakarais tėvų nerimas būna didžiausias, todėl, kad galėtų ramia širdimi eiti ilsėtis, jie turi įsitikinti, kad atžalai viskas gerai. Vaikas savo ruožtu turi žinoti, kad paskambinti mamai arba tėčiui reikia ne vėliau nei iki 23 valandos, „raportuoti“, kad gyvas ir sveikas, papasakoti, kaip praėjo diena. Tai ne tik informatyvus bendravimas, bet ir būtinas kontaktas su tėvais.
Komentarai (3)