Vėlyva motinystė: baimės, privalumai ir trūkumai

Pirmą kartą gimdyti sulaukus keturiasdešimties ryžtasi tik nedaugelis moterų, tačiau jų skaičius kasmet vis didesnis. Kokie to privalumai ir trūkumai? Ar reikia bijoti vėlyvos motinystės?
 
Gimdyti niekada nevėlu?
 
Akivaizdu, jog per paskutiniuosius keliasdešimt metų moterų gimdymo amžius pasikeitė – dabar turbūt labiau stebina ne gimdanti trisdešimt penkerių metų moteris, o dvidešimtmetė. Teoriškai moteris gali gimdyti tol, kol funkcionuoja jos kiaušidės ir kol yra mėnesinės. Istorija žino ne vieną atvejį, kai gimdydavo ir vyresnės nei šešiasdešimties metų moterys. Gamta mėgsta įvairovę, tačiau žmonės į ją dažniausiai žiūri gana atsargiai. Jie tarsi užhipnotizuoja save: tavo amžius baigėsi. Jei žmonės mažiau žinotų, iki kada galima gimdyti, greičiausiai vėlyvų gimdymų būtų dar daugiau.
 
Idealaus amžiaus susilaukti vaikų neegzistuoja – kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savų privalumų ir trūkumų. Vis dėlto apie 62 % lietuvių mano, kas palankiausias amžius tapti mama yra 25-30 metų, 18 % - kad tai 31-35 metai, apie 15 % - kad pirmo vaiko geriausia susilaukti iki 25 -erių. Ir tik apie 5 % mano, kad gimdyti reikia po 35-erių.
 
Vėlyvos motinystės priežastys
 
Kodėl gimdyti vėliau ryžtasi vis daugiau moterų? Vienareikšmio atsakymo nėra. Priežasčių yra labai daug. Dažniausiai išskiriamos šios:
 

  • Šiais laikais tuokiamasi vis vėliau, daugelis moterų po mokslų ir studijų siekia įgauti profesinės patirties ir įsitvirtinti darbo rinkoje, todėl motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai atidedami vėlesniam laikui.
  • Daugėja skyrybų, tuo pačiu - antrą kartą sudaromų santuokų, ir tai taip pat skatina vėliau gimdyti.
  • Nemaža dalis brandaus amžiaus moterų jaučiasi išeinančios iš žydėjimo amžiaus. Jos išgyvena nuvytimo baimę, neretai jaučiasi ne tokios vertingos, kaip anksčiau. Jos suvokia, kad susilaukti vaiko vėliau gali ir nebepavykti.
  • Dar viena vėlyvų nėštumų priežastis - nauji gydymo metodai leidžia vaikų trokštančioms poroms jų susilaukti po ilgų nevaisingumo metų.

 
Vėlyvosios motinystės privalumai
 
Dažniausiai vėlyvasis nėštumas yra kruopščiai planuojamas, vaikelis yra laukiamas, nėštumo metu laikomasi visų gydytojų nurodymų, paskirtu laiku lankomasi pas gydytojus ir atliekami visi rekomenduotini tyrimai. Atsakingesnės yra ne tik vyresnės nėščiosios, bet ir jau tapusios mamomis.
Jos sako, kad yra kantresnės, pakantesnės, mažiau skuba (karjera padaryta, finansinis stabilumas užtikrintas), todėl gali ramiau ir užtikrinčiau auginti kūdikį. Jos nesijaudina dėl kiekvienos smulkmenos, labiau pasitiki savimi. Tokios moterys daugiau dėmesio skiria vaikučio ankstyvajam lavinimui ir ugdymui.
 
Jei jaunesnė mama lengviau pakelia bemieges naktis ir gali daugiau nuveikti, kol vaikas miega (pavyzdžiui, paruošti pietus ir išblizginti namus), vyresnė mama gali išmintingiau perskirstyti savo jėgas, iš anksto numatyti ir suplanuoti, ką daryti būtina, o ką galima atidėti, pagaliau, jei reikia, pasitelkti pagalbą, o pačiai tuo metu nusnūsti. Esant mažiau energijos, stengiamasi ją labiau taupyti ir paskirstyti, atliekant tik pačius būtiniausius darbus, todėl nuovargis gali būti net mažesnis, nei jaunos, energingos ir daugybę darbų spėjančios atlikti, tačiau nepasirūpinančios savo poilsiu mamos.
 
Vėlyvos motinystės trūkumai
 
Vyresnės negu 35 -erių metų moterys, besilaukiančios mažylio, yra priskiriamos rizikos grupei ir joms rekomenduojama gydytojo genetiko konsultacija. Prenataliniai genetiniai tyrimai nėra privalomi, bet medikų pareiga informuoti nėščiąsias dėl jų galimybės. Prenatalinė diagnostika siūlo galimybę nustatyti tam tikras vaisiaus ligas, tarp jų ir genetinius Dauno, Edvardso sindromus, dar ankstyvoje nėštumo stadijoje.
 
Tikimybė moteriai pastoti bėgant metams mažėja. Vyresnėms kaip 35 metų moterims vis dažniau pasitaiko ciklų be ovuliacijos, be to, lieka vis mažiau kiaušialąsčių, o ir jos apvaisintos vis rečiau įsitvirtina į gimdos gleivinę arba tiesiog nebesivysto. Kiekvienos moters organizmas yra individualus, tačiau linkstama manyti, kad lengviausia pastoti sulaukus 24-26 metų.
 
Jaunos ir labai jaunos mamos išties turi daug fizinių jėgų, todėl lengviau pakelia su nėštumu susijusius nepatogumus (pavyzdžiui, nereikia pamiršti to, kad nėštumo metu padidėja kraujagyslėmis tekančio kraujo kiekis, padidėja sąnarių apkrova dėl augančio mažylio svorio, todėl kūnui tenka ne mažesnis fizinis krūvis, nei geram atletui sportuojant. Jaunas organizmas turi geresnes prisitaikymo galimybes, rečiau sergama lėtinėmis ligomis, o jei ir sergama, sveikatos būklė būna geresnė, nei tada, kai liga tęsiasi ilgus metus. Jaunoms mamoms lengviau ištverti bemieges naktis, o pervargus – atsigauti.
 
Moterims, kurios pirmą kartą gimdo sulaukusios 40-ies, dvigubai dažniau tenka atlikti Cezario pjūvį, nors ši operacija tikrai ne visada yra būtina. Toks didelis Cezario pjūvių skaičius tarp vyresniųjų nėščiųjų, matyt, slepia medikų baimę, kad vaisiui visgi gali kažkas nutikti, o ir pati moteris, lyginant su kiek jaunesnėmis, vėliau gali sunkiau pastoti dar kartą.
 
Bėgant metams gimdymo skausmai tikrai netampa stipresni, o ir gimdos kaklelio atsidarymo fazė nepailgėja. Nėra dažnesni ir netaisyklingos vaisiaus padėties, priešlaikinio placentos atsiskyrimo ar netaisyklingos jos padėties atvejai, tačiau su vyresnėmis gimdyvėmis gydytojai elgiasi ypač atsargiai.
 
Dažnai kalbama, kad vyresnio amžiaus mamos linkusios vaikus pernelyg stipriai globoti ir nepaleisti. Iš tiesų taip gali būti, ypač prisiminus, kad vyresniame amžiuje dažnai būna sunkiau pastoti, išnešioti ir pagimdyti, taigi vaikelis, ypač jeigu jis buvo ilgai lauktas, gali būti priimamas kaip labai trapi būtybė, kurią mama bijo prarasti. Vis dėlto tai labiau susiję ne su amžiumi, o su mamos asmenybės bruožais, ar ji pati jaučiasi saugi pasaulyje, ar gali juo pasitikėti ir ar tiki, kad jos mažyliui taip pat nieko blogo nenutiks, net jei ji nepasirūpins juo kiekvieną įmanomą akimirką.
 
Didžiausios brandžių tėvų baimės
 
Vyresnio amžiaus tėvai neretai baiminasi, kad jie bus daug vyresni už savo vaiko bendraamžių tėvus. Gal vaikas gėdysis savo „senų“ tėvų, jie jam nepatiks, nenorės su jais bendrauti? Kaip rasti bendrą kalbą, kai vaiką ir tėvus skiria keliasdešimt metų?
 
Tai nėra paslaptis – visiems mums, taip pat ir vaikams, patrauklesni jauni žmonės. Jei nereikėtų atsižvelgti į patirtį, turimus įgūdžius ir žinias, greičiausiai daugeliu atvejų pasirinktume jauną, o ne pagyvenusį kandidatą į darbą ar kokią kitą veiklą. Tačiau tai tik pirmasis, emocijomis paremtas įspūdis. Vėliau tampa reikšmingi tokie dalykai, kaip gebėjimas bendrauti, suprasti vienam kitą, taip sakant – rasti bendrą kalbą. O šie dalykai gali būti nesusiję su amžiumi. Patikėkite: vaikams ne tiek svarbu, ar mama arba tėtis mėgsta jų klausomą muziką, kiek tai, ar tėvai supranta, kaip jis ar ji jaučiasi, ką išgyvena, ar gali jį (ją) išklausyti ir padėti, kylant kokių nors problemų.
 
Žinoma, visose šeimose būna tarpsnių, kai tampa sunkiau valdyti vaiko elgesį, atrodo, kad neišeina susikalbėti, ypač paauglystėje, kai pirmenybė teikiama ne tėvams, o bendraamžiams. Tačiau su tuo susiduria visos šeimos, ir visai nesvarbu, kokio amžiaus tėvai. Gali būti, kad vyresnis žmogus sunkiau prisitaikys prie besikeičiančių aplinkybių ir bus ne toks lankstus, tačiau viskas labai individualu ir sąlygiška.
 
Kitas dalykas, kurio baiminasi brandesnio amžiaus tėvai – ar jie sulauks savo atžalos pilnametystės, vestuvių, anūkų... Iki kada reikia „auginti“ vaikus, kada jie gali būti laikomi „užauginti“? Klausimas liks atviras, nes nėra tokios taisyklės, kada vaikai gali ramiai atsisveikinti su savo tėvais. Žinoma, kuo vaikas mažesnis, tuo jam sunkiau išgyventi netektį, ypač jeigu daugiau nėra kitų artimų žmonių.
 
Šiuo metu laikoma, kad psichologiškai jaunuolis subręsta apie 25-29 metus. Vis dėlto, net ir žinant, kad teks atsisveikinti ir palikti vaikus anksčiau, per likusį tėvams laiką galima padaryti labai daug.

Komentarai

Nėštumo planavimas

Nerandi straipsnio? Pasinaudok paieška

Dėmesio!

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama

Populiariausi receptai

Naujausi komentarai

Parduok, mainyk, dovanok su Spintoje.pasmama.lt

Ar žinote, kad...

Daugiausiai vaikų turintis žmogus pasaulyje - tai Maroko sultonas Ismailas. Jis augina 548 sūnus ir 340 dukterų. Jo hareme vaikas gimsta maždaug kas 20 dienų.

Junkis prie mūsų ir Facebook'e!

Reklama

Reklama

Rinktiniai straipsniai

Reklama

Naudinga

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama