Iš kur atsiranda vaikiškos baimės?

Baimė – viena iš pirmųjų emocijų, kurias išgyvena kūdikiai. Gali būti, kad pati pirmoji. Bent jau taip mano dauguma gydytojų ir psichologų, teigiančių, kad gimdamas kūdikis dar gimdos takuose patiria tikrą siaubą. Galbūt dėl šios priežasties seniau buvo manoma, kad po cezario pjūvio gimę vaikai išsiskiria savo drąsa.

Įprastai visi vaikai turi vienokių ar kitokių problemų, iš kurių su laiku „išaugama“. Deja, apie baimę to pasakyti negalima, nes ši labai galinga emocija auga kartu su vaiku.

Tačiau ar verta bijoti pačios baimės? Gal kur kas blogiau auginti mažylį, kuris nieko nebijo? Juk bebaimis vaikas nuolatos susidurs su įvairiausiais pavojais, į kuriuos „ners stačia galva“.  Taigi kiekviena diena tiek pačiam mažyliui, tiek ir jo tėveliams taps ekstremaliu išbandymu. Tuo tarpu mažasis bailiukas bus gerokai atsargesnis, todėl tikėtina, kad rečiau įsivels į nemalonumus ar pavojingas situacijas. Tačiau kur yra toji riba, skirianti normalią „apsauginę“ baimę nuo patologinės? Juk baimė be jokio racionalaus pagrindo paprasčiausiai gadina vaiko gyvenimą. Mikčiojimas, miego sutrikimai, irzlumas, agresyvumas, nerimas, nesugebėjimas susikaupti... Tai tik dalis nemalonumų, kuriuos sukelia vaikiškos baimės. O kartais viskas baigiasi kur kas liūdnesnėmis pasekmėmis – rimtais psichologiniais sutrikimais. Todėl su vaikiškomis baimėmis, kurios suaugusiesiems neretai atrodo tiesiog nerimtos, būtina kovoti nedelsiant.

Pirmas dalykas, ką turėtum padaryti, tai racionaliai įvertinti šeimoje tvyrančią nuotaiką ir išanalizuoti savo pačios elgesį. Labai dažnai baimės pasireiškia tiems vaikams, kuriuos tėvai per daug globoja. Nuolatos saugomi jie nesusiduria su kasdieniais gyvenimiškais iššūkiais ir laikui bėgant pasaulis jiems ima atrodyti gąsdinantis bei pavojingas. Juk jei tai nebūtų tiesa, tai tėveliai nelakstytų iš paskos kiekviename žingsnyje. Savaime suprantama, kai vaikui neleidžiama visko patirti pačiam, realybės vietą užima fantazijos. O fantazijos gali gąsdina kur kas labiau, nei tikrovė.

2 psl. »

Komentarai (5)

Oplia 2011-12-06 23:09
O as niekada nebandziau ir niekam nesiulau. Nespjauk i sulini is kurio pati gersi... Kam rizikuoti?
Ema 2011-12-06 18:47
Su tom dvasiom ir pati žaist bandžiau :) pabijojau, bet kai pamačiau, kad nieko neatsitiko, praėjo ir baimė, ir įdomumas
Milda 2011-12-06 15:03
Va va, labai blogai, kai berniukai auklėjami stereotipiškai.
Studė 2011-12-06 14:22
O aš kieme buvo pati jauniausia ir vyresnės mergaitės žaisdavo, kad kviečia piktąsias dvasias. Aš taip bijodavau, kad naktį negalėdavau miegoti prie užgesintos šviesos
Angelė 2011-12-06 12:13
Pamenu, kad kai buvau mažytė,mano tėvai labai konfliktuodavo. Ypač naktį. Po to pradėjau sapnuoti košmarus, bijoti naktį nuo ant palangės stovinčių gėlių krintačių šešėlių.

Vaikų sutrikimai

Nerandi straipsnio? Pasinaudok paieška

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama

Populiariausi receptai

Naujausi komentarai

Ar žinote, kad...

Vaikai pradeda sapnuoti dar prieš gimimą.

Reklama

Junkis prie mūsų ir Facebook'e!

Rinktiniai straipsniai

Reklama

Naudinga

Populiariausi straipsniai