Kas bendro sieja šeimyninį gyvenimą ir šokius? Ir vieno, ir kito reikia mokytis. Ir vieno, ir kito galima išmokti. Išmokti šokti poroje su kitu žmogumi – beveik tas pats kas išmokti kartu gyventi. Galite šokti paprastai, atkartojant du-tris tuos pačius žingsnelius, iš savęs ir partnerio reikalaudami vienintelio dalyko - nemindžioti kojų, o galite išdrįsti šokti aistringąjį tango, reikalaujantį kur kas daugiau pastangų, tačiau suteikiantį visai kitus pojūčius. Pojūčius, kuriuos ir turėtumėte gauti iš šokio. Kad viskas pavyktų taip, kaip reikia, teks pasidalinti vaidmenimis, juk šokiuose vienas veda, o kitas leidžiasi vedamas. Teks išmokti pajausti savo partnerį ir prie jo prisiderinti, o partneriui reikės padaryti lygiai tą patį, antraip apmindžiotų kojų pirštų neišvengsi. Ir žinoma, pačioje pradžioje visko bus, juk tobulo šokio iš pirmo karto niekas negali sušokti. Kuo gi ne gyvenimas? Juk jame viskas vyksta lygiai tokia pačia tvarka.

Deja, daugumoje šeimų nėra nei pasiskirstymo vaidmenimis, nei bendrų taisyklių, kurios būtinos, norint suvaldyti situaciją. Standartinė situacija: jauna mamytė mano, kad jei jau ji yra mama, tai geriausiai iš visų žino, ko reikia jos kūdikiui, o močiutė įsitikinusi savo teisumu – juk ji jau sėkmingai užaugino vaikus. Tuo tarpu vyras, galvodamas, kad kištis į dviejų moterų nesutarimus nereikėtų, staiga patampa abiejų moteriškių priešu, juk kiekviena iš jų tikisi jo paramos ir palaikymo. Štai taip ir prasideda...

Kiekvienoje jaunoje šeimoje būna periodas, kuomet reikia “apsitrinti” - išsiaiškinti, kas pagal kokias taisykles gyvena, kiek antrąją pusę galima palenkti į savo pusę ir kiek pačiam teks nusileisti. Ir visa tai trunka tikrai ne porą savaičių, todėl šis sąmyšis gali virsti tikru chaosu.