Kaip išugdyti savarankišką vaiką?

Įsivaizduok, kad šeimoje auga du vaikai – trejų metukų Irutė ir penkerių metukų Jonukas. Mergytė rytais įsispiria į šlepetes ir bėga į vonią nusiprausti. Mamos priežiūros jai beveik nereikia. Irutė nieko nebijo, noriai bendrauja, kai ateina svečių – deklamuoja eilėraštukus ir dainuoja. Mama ja didžiuojasi. Na, o penkiametis Jonukas – visiškai kitoks. Nei nusiprausti, nei apsirengti be suaugusiųjų pagalbos jis nesugeba. Jį mamai tenka net maitinti, o šis kaskart priešinasi, išsisukinėja. Jį reikia skubinti, o kartais netgi ir pliaukštelėti. Kaip jis eis į mokyklą? Ar toks vaikas kada išmoks būti savarankiškas? Jis nieko nenori. Priešingai nei sesutė, kai ateina svečių, iš jo nė žodžio neišpeši. Darželyje jis verkia kiauras dienas ir laukia, kada mama ateis jo pasiimti.

Kodėl Jonukas kelia tiek daug problemų? Kuo ir kaip jam būtų galima padėti? Bėdą tektų spręsti ne tiesiogiai, o per aplinkui. Juk negalima visą laiką kaltinti tėvelių, kad išaugino „nesavarankišką“ vaiką, smerkti juos, kad šie nemoka auklėti atžalų. Vaikai skiriasi vienas nuo kito jau nuo gimimo – ir temperamentu, ir sugebėjimu susidoroti su iškylančiomis problemomis, sunkumais, baimėmis ir panašiai. Svarbu suvokti, kad jeigu norima su skirtingais vaikais pasiekti to paties tikslo, reikia ieškoti ir skirtingų būdų, metodų. Niekas tau negali pasakyti, kas iš tikrųjų padės išugdyti vaiko savarankiškumą, nes universalių receptų nėra. Tau reikia gerai pažinoti savo sūnelį arba dukrytę, žinoti, ką jis arba ji sugeba, ko galima tikėtis.

Apie aštuntą mėnesį vaikučiai ima bijoti pašalinių žmonių, atskirti savus nuo svetimų. Viskas, kas yra nepažįstama, tam tikra prasme pavojinga ir baisu. Nuo 6–8 mėnesio pradeda formuotis emocinis prisirišimas prie mamos (arba kito žmogaus, kuris rūpinasi mažyliu). Išoriškai tai pasireiškia kaip priklausomybė. Jeigu žmogaus, prie kurio būtų galima emociškai prisirišti, vis dėlto nėra, vaikas gali užaugti ir visą gyvenimą nugyventi lyg „laisvas“, tačiau iš tiesų nepriklausomas jis taip ir netaps. Tikras savarankiškumas – tai elgesio ir emocijų branda, atsakingumas ir pusiausvyros jausmas.

2 psl. »

Komentarai (5)

aukle 2013-05-09 13:12
noreciau suzinoti sio straipsnio autoriu
romyna 2012-05-28 22:46
kartais nereikia net mokinti, o vaikas mokosi is musu. as savojo vaiko niekada nemokinau svaros ar tvarkos, bet jis mato kaip as kiekviena diena tvarkausi, tai dabar tvarkingesnis uz mane, ne duok dieve pamatys kokia suksle ant zemes, tuoj bega ismesti, kiti net stebisi kaip as jis taip ismokinau.
Stase 2012-01-31 20:49
Geriausias ugdymas - rodyti tinkama pavyzdį. Tarkim, jei mama rytais apšokinėja vyrą, vaikas mano, kad ir aplink jį turi būti šokinėjama. Iš kitos pusės - mama parodo, ką reiškia rūpintis mylimu žmogumi. Vadinasi reikia atrasti aukso viduriuką, bet tam reikės ne tik mamos, bet ir tėvelio pastangų
Aurora 2012-01-31 16:56
Kiekviena mama savarankiškumo moko savaip. juk daug kas priklauso ir nuo jos, ir nuo vaiko charakterio. Mažylis nėra daiktas, kurį galima "užprogramuoti. Jau nuo pat gimimo jis kažkuo skiriasi nuo kitų, turi skiriamųjų elgesio bruožų.
Matilda 2012-01-31 09:28
Mano sūnėnui pesė metukų, bet prie mamos jau prisirišęs taip, kad ji niekur negali išeiti. Manau, per daug pripratino laikyti jį ant rankų. Dabar prasideda bėdos.

Vaikų ugdymas

Nerandi straipsnio? Pasinaudok paieška

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama

Populiariausi receptai

Naujausi komentarai

Ar žinote, kad...

Vienos dienos kūdikio gebėjimas suspausti kumštį yra daug stipresnis, nei mėnesio laiko kūdikio.

Reklama

Junkis prie mūsų ir Facebook'e!

Rinktiniai straipsniai

Reklama

Naudinga

Populiariausi straipsniai