Tikriausiai pasakas vaikučiui mėgsta sekti ne tik senelė – anksčiau ar vėliau tuo tenka užsiimti beveik kiekvienai mamytei. Tiesa, gal ne visada iš didelio noro, gal ne visada dėl to, kad po ranka nėra nė vienos pasakos knygos, kurią būtų galima paskaityti prieš miegą. Neretai aplinkybės susiklosto taip, kad ir kurti tenka pačiai. O ar žinai, kad tokios pasakėlės ne tik smagios, tačiau ir naudingos? Jos palaiko vaikutį ir padeda jam atsikratyti vaikiškų baimių ir kompleksų.

Išspręsti problemą ir palaikyti mažylį sunkią minutę gali ne tik terapinės pasakos, bet ir tos, kurias sukuri pati. Jeigu istoriją sukursi laikydamasi pagrindinių taisyklių, ja galėsi netgi pagydyti savo atžalą! Ryškūs pasakos vaizdiniai veikia vaikučio emocinę sferą, jis įsijaučia į pagrindinį veikėją – jaučia tai, ką jaučia ir jis, tą patį išgyvena, perima įspūdžius ir herojaus padarytas išvadas. Tai, kas liks mažylio atmintyje, labai priklauso nuo pasakos ir, žinoma, pasakotojo, nuo to, kaip tu perduosi vieną ar kitą žinią.

Yra skirtumas tarp pasakų ir „gyvenimiškų istorijų“. Pasakos dažniausiai padeda vaikučiui perteikti meilės, gėrio, teisingumo sampratas. Istorijos (pavyzdžiui, apie mergaitę iš gretimo namo, jūsų kaimynę), pasako, kaip išspręsti konkrečią problemą, kaip elgtis vienu ar kitu konkrečiu atveju (pavyzdžiui, susipykus su draugu, konfliktuojant su kitais vaikais kieme – kodėl reikėtų elgtis taip, o ne kitaip, kuo viskas gali baigtis ir pan.). Kad pasiektum reikiamo efekto, kitaip tariant, kad papasakota istorija neliktų vien įdomiu pramanu, reikia, kad mažylis susitapatintų su jos herojumi. Pasistenk, kad pasakos turinys (veikėjų charakteriai, įvykiai ir aplinkybės) būtų suderinamas su tavo atžalos pasaulėjauta.