Tarkim, tu gyveni miesto centre, devynių aukštų name, ir turi dvi mergytes. Antroji gimė visai neseniai. Tokiais atvejais vaikai labai dažnai ima pavyduliauti, o problemą galima išspręsti pasekus pasakėlę. Pradėk ją sekti vyresnėlei kaip nors panašiai: „Augustė gyveno su tėveliais aukštame name, triukšmingoje didelio miesto gatvėje. Butukas buvo jaukus ir šviesus. Augustė labai mėgo važinėtis liftu – juk gyveno ji pačiame viršuje, devintame aukšte. Jos šeima buvo gera ir draugiška. Karta nutiko džiugus įvykis: į namus atkeliavo mažytė mergaitė (Augustės sesutė).“

Galima sakyti, kad apibūdini beveik jūsų situaciją, tačiau šiek tiek pakeiti kai kurias detales. Pagrindiniam veikėjui sugalvok vardą, skambantį panašiai, kaip ir tavo vaikučio vardas. Jeigu tavo dukrytės vardas Emilija, pavadink veikėją Semilija (ar pan.). Geriausia, kad sugalvotoje istorijoje šie personažai veiktų nuolat.

Toliau juos galima naudoti bendraujant su vaiku, kad geriau suprastum jo jausmus – leisk jam pasireikšti, kalbėti apie save trečiuoju asmeniu (taip sumažinama psichologinė apsauga). Pavyzdžiui, sekant pasaką, kuriuo nors momentu galima paklausti: „Kaip manai, kas nutiko Lukui? Kodėl jis bijojo prisipažinti, kad...? Ko jis iš tikrųjų norėjo?“

Jeigu kas nors nutinka, galima pasidomėti: „O ką tokiu atveju pasakytų/padarytų Lukas?“ Žinoma, labai svarbu, kad pasakojimas ir problema, kurią tu nori išspręsti, būtų perteiktas vaikui suprantama kalba. Stenkis pavaizduoti situaciją taip, kad ji būtų priimtina vaikui, o ne žiūrėdama iš pozicijos „taip nebūna“. Jeigu tavo mažylis bijo tamsos, pasaką reikia sekti ne taip: „Mažylis ramiai užmigo ir nieko nebijojo, nes kambaryje pabaisų nebuvo – jos niekada negyvena namuose, o slepiasi toli miške...“ Geriau taip: „Vaikutis labai bijojo eiti į kambarį. Jis manė, kad ten pilna pabaisų ir jos gali...“ Apibūdinti baimę reikia kaip galima panašiau į tą, kurią išgyvena tavo sūnelis arba dukrytė, tačiau būtinai pasiūlyk išeitį, elgesio modelį, problemos sprendimo būdą.