Mama, aš pats!

Jeigu visus pasaulio žmones suskirstytume į dvi grupes: mažus ir didelius, tai didžiųjų grupėje atsirastų tie, kurie viską sugeba pasidaryti patys, o tie, kuriems vis dar reikia kitų pagalbos atsidurtų tarp mažųjų. Būtent taip pasaulį suvokia vaikai. Jam neišeina pačiam užsisegti visų sagučių, nes jis dar mažas, taigi prašo mamos pagalbos. Tačiau jis moka rankoje laikyti šaukštą ir gali savarankiškai pavalgyti, taigi jis jau didelis. Kitaip tariant, kasdienėse situacijose vaikas nuolatos atsiduria nežinomybėje: tai jis visiškai savarankiškas, tai be suaugusiųjų pagalbos negali nieko padaryti. Ar egzistuoja riba, kai vaikas išbraukiamas iš mažųjų grupės?

Didelis ar vis dar mažas?

Vaiko kūnas nuolatos keičiasi: jo kojos darosi vis stipresnės, rankos sugeba tiksliau atlikti įvairiausius judesius, burnytėje atsiranda vis daugiau dantukų ir t.t. Kiekvienas pokytis suteikia vaikui daugiau galimybių išmokti kažką naujo. Dar visai neseniai norėdamas kažką pasiimti, jis laukdavo, kol mama paims jį ant rankų ir nuneš į reikiamą vietą, o dabar jis savo kojomis drąsiai žingsniuoja ten, kur jam pačiam norisi. Dar šiek tiek laiko ir jis jau išmoks bėgioti... Galiausiai jam nebereikės pagalbos nei valgant, nei prausiantis ar darant kitus kasdienius darbus. Ir kiekvieną kartą, kai tik mažylis išmoks savo jėgomis padaryti kažką naujo, viduje jis išgyvens pilnavertiškumo jausmą “Aš tai padariau pats”, “Man tai pavyko”. Šis jausmas – tai didžiausias stimulas judėti į priekį ir stengtis dar labiau.

Pirmieji savarankiški darbeliai

Savarankiškumas, kaip asmenybės bruožas, pradeda vystytis maždaug pirmaisiais gyvenimo metais, kuomet vaikas jau gali pats pajudėti iš vietos, ką nors išlaikyti rankose ir apie save pranešti žodžiais ar garsais. Kartais visas šis procesas prasideda anksčiau, o kartais ir užsivėlina. Kaip bebūtų, pirmieji tokie potyriai vaikui suteikia galimybę patirti savąjį “aš”. Tau atrodo, kad jam “tik pavyko” įsikabinti į kėdę ir pastovėti kelias sekundes, o jam atrodo, kad jis padarė “net tiek”. Tavo akimis jis dar visai mažutis, o jo akimis jis jau suaugęs ir savarankiškas.

2 psl. »

Komentarai (3)

Miglė 2012-05-08 12:42
Pagalbos reikia nuolat, net jeigu vaikas stengiasi ir nori būti savarankiškas. Aš sakau "pagalbos" - tai nereiškia, kad mama turi padaryti viską, bet parodyti, kas ir kaip - tą ji gali
Rimantė 2012-05-08 10:28
Manoji net pieno buteliuką nuo pirmųjų mėnesių pati su rankutėm griebia (maitinti natūraliai, deja, negaliu). MAnau, vaikuose nuo kūdikystės yra ne tik noras, kad kažkas tavimi pasirūpintų, bet taip pat ir noras būti savarankiškam
Vidune 2012-05-07 15:34
Aš pati augau labai savarankiška, todėl ir savo vaikams suteikiu labai daug laisvės. Jei nori - tegu daro. Kažkas nesigaus, pabandys dar kartą. Vėl nesigaus - patys paprašys pagalbos.

Kūdikių ir vaikų raida

Nerandi straipsnio? Pasinaudok paieška

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama

Populiariausi receptai

Naujausi komentarai

Ar žinote, kad...

Statistikos duomenimis, 3-4 metų amžiaus vaikai kiekvieną dieną pasako maždaug 12000 žodžių ir užduoda apie 900 klausimų.

Reklama

Junkis prie mūsų ir Facebook'e!

Rinktiniai straipsniai

Reklama

Naudinga

Populiariausi straipsniai