“Už ko aš ištekėjau? Mano vyro mama meistriškai valdo savo sūnelį, lyg jis būtų dar visai mažas vaikas. Ji kreipiasi į jį dėl menkiausių smulkmenų, skambinėja vėlai vakarais, leidžia sau rėkti, jei jis bent pabando prieštarauti ir blogiausia, kad drįsta iš jo reikalauti įvairiausių dalykų, tarsi mano vyras būtų jos pavaldinys ir gyventų tik dėl jos, neturėdamas savo asmeninio gyvenimo. Tai kambarį suremontuoti, tai lemputes pakeisti, tai atvažiuoti patikrinti skaitliukų... lyg pati šio darbo negalėtų pasidaryti. Visi mūsų bendri planai žlunga, nes mamytė netikėtai praneša pagaminusi sūneliui cepelinų arba iškepusi pyragą ir jis privalo atvykti, juk ji tik dėl jo stengėsi. O tik pabandyk neatvykti.. Žiūrėk, jau jai ir su sveikata problemų netikėtai atsirado”.

Štai taip... Ir kiek daug moterų patenka į panašias situacijas! Pakanka mamytei sukomanduoti “greičiau” ir sūnelis jau lekia pas ją. O žmona eilinį kartą iš nuostabaus net žodžio pratarti negali ir klausia pati savęs: “Kodėl šis suaugęs vyras nors kartą nesugeba pasakyti “ne”? Kodėl ši moteris sugeba taip įtakoti suaugusį vyrą? Kokiu būdu atitraukti mamytės dėmesį nuo suaugusio sūnelio, kad abu galėtų gyventi savo gyvenimus?” Ir nepriklausomai nuo to, ką moterys šneka ir apie ką galvoja – visos jaučia, kad dėl kažkokių priežasčių jos nesugeba konkuruoti su kita moterimi – vyro mama.

O žinai kas yra blogiausia? Kad tos pačios moterys prigalvoja daugybę priežasčių ir pateisinimų, kodėl jų vyrai vis dar įsikabinę mamos sijono. O tiesa tik viena: jie tokie, nes pačios moterys jiems leido tokiais būti.

Nori žinoti, kodėl vyras šoka iš lovos, kurioje tu guli, vos tik sulaukęs eilinio motinos skambučio? Todėl, kad mamytė nustatė tam tikras taisykles ir reikalavimus, o tu pati to padaryti nesugebėjai. Štai tau ir pasekmės.