Mažieji skandalistai

Labai dažnai maži, 1-3 metų sulaukę vaikai būna itin įžeidūs, reiklūs ir kaprizingi, o kad prasidėtų tikras isterijos priepuolis, užtenka paties menkiausio preteksto. Žinoma, toks elgesys gali išvesti iš kantrybės, juk niekam nepatinka nuolatos rėkiantis ir visiškai neklausantis vaikas.

Tačiau psichologai teigia, kad tokiame amžiuje isterija – visiškai normalus ir suprantamas reiškinys. Anot jų, tokiu būdu vaikas sumažina nervinę įtampą, su kuria negali susidoroti kitais būdais. Neigiama energija, gaunama iš aplinkos, po truputėlį kaupiasi ir yra išlaisvinama būtent per vaikiškus kaprizus. Suaugusiųjų tarpe taip pat yra isterikų, kurie ilgą laiką savyje kaupia neigiamas emocijas, o vieną dieną ima ir pratrūksta. Tuo tarpu kiti reguliariai “išsikrauna” atvirai šnekėdami, liedami prakaitą sporto salėje, medituodami ir t.t. Deja, maži vaikai kol kas šių galimybių nežino, todėl jiems lieka vienintelis būdas – rodyti kaprizus. Isterijos priepuolį gali iššaukti pačios įvairiausios priežastys: mama nenupirko šokolado, kitas vaikas nenori pasidalinti žaislais, tėtis liepė eiti miegoti...

Dauguma tėvelių nežino, kaip elgtis su kaprizingu vaiku. Universalaus “recepto” nėra ir negali būti, nes viskas priklauso nuo vaiko charakterio. Kai kurie tėvai renkasi abejingumo metodą: tiesiog nekreipia dėmesio į vaiko kaprizus ir toliau daro savo darbus. Šis metodas įprastai pasiteisina su “švelnesnio būdo” vaikais. Jie tiesiog apsiramina ir daugiau nieko nereikalauja. Itin užsispyrę vaikai, įpratę gauti tai, ko nori – jokiu būdu nenusileis. Jie verks tol, kol sulauks kokios nors reakcijos, todėl tėvų abejingumas šiuo atveju nepadės. Geriausia tokiu atveju leisti vaikui išsiverkti, o tuomet pasiūlyti kompromisą. Toks metodas parodo, kad tu neketini nusileisti (nes kurį laiką ramiai klauseisi jo isterijos), tačiau neverti jo paklusti (nes siūlai kompromisą). Maži vaikai gana supratingi, tik mes, suaugusieji, dažnai to neįvertiname. Ramiai pasakyk vaikui: “Tu gali rinktis pats: ar verkti toliau ir nieko negauti, ar nustoti verkti ir priimti mano siūlomą variantą”. Svarbiausia tokią akimirką išlaikyti ramybę ir neparodyti, kad jo ašaros ir riksmai varo tave iš proto. Balso tonas turėtų būti pakankamai griežtas, tačiau jokiu būdu ne rūstus. Tavo tikslas ne nubausti vaiką ar jį išgąsdinti, o parodyti, kad yra kitokie sprendimo būdai, priimtini abiems pusėms.

2 psl. »

Komentarai (3)

mama 2013-02-16 18:29
Su tokiomis problemomis tėvams tvarkytis būtų žymiai lengviau, jei dėl menkiausio vaiko užsiožiavimo aplinkiniai neimtų kalti prie kryžiaus. Mano sūnui, kuris gana karšto būdo ir dažnai suisterikuoja, dabar daugiau nei pustrečių metų. Žiauriausių isterijų bumas jau praėjo, tačiau vis dar baisu kur nors vestis jį, kur daugiau žmonių, kadangi po to viso pasmerkimo man išsivystė rimtas kompleksas, kuris labai gadina mūsų gyvenimą.
Leontina 2012-04-04 11:23
Kai mano mažas sūnus pradėdavo gatvėj ožiuotis, griebdavau jį ir nešdavausi ten, kur mažiau žmonių. Erzina aplinkinių žvilgsniai - lyg mama būtų visada kalta, kad vaikas pradeda isterikuot. Pakelsi ranką - smerks. Ignoruosi - pyks, kad nieko nedarai.
Irena 2012-04-04 09:21
Ech, tie mažieji manipuliatoriai... Tiek bėdų pridaro...

Vaikų auklėjimas

Nerandi straipsnio? Pasinaudok paieška

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama

Populiariausi receptai

Naujausi komentarai

Ar žinote, kad...

Naujagimis vaikas gali matyti žalią ir raudoną spalvas, tačiau nemato mėlynos.

Reklama

Junkis prie mūsų ir Facebook'e!

Rinktiniai straipsniai

Reklama

Naudinga

Populiariausi straipsniai