Pradėjus mokyti suaugusius meditacijos ir vesti praktinius užsiėmimus „online“, Ugniui teko ne vieną suaugusį išgirsti sakant: „...ir tada aš suvokiau, kad jei man meditacija gali VISA TAI duodi per sąlyginai trumpą laiką, tai kodėl mes nemokom to mokyklose?...“ Taigi, kodėl meditacija gali būti svarbi vaikams ir kuo ji naudinga – trumpai ir paprastai apie tai papasakos meditacijos mokytojas Ugnius Leimontas.

Apskritai, ar įmanoma vaikų meditacija? Juk jie bėga, nenustygsta vietoje, nori dūkti, žaisti. O čia – sėdėti vietoje ir klausytis savo vidinio balso?

Žinoma, sėdėjimas vienoje vietoje vaikų galvose asocijuojasi su nuoboduliu, o žodis „ramiai“ dažniausiai siejasi su paliepimais kažko nedaryti. Šias asociacijas pergudrauti ne visada būna lengva, tačiau pateikiant meditaciją kaip tam tikrą žaidimą ar jiems įdomią veiklą, sudominant bei įtraukiant juos, anksčiau ar vėliau pavyksta parodyti ir tarytum nuvesti už rankos į tą vidinę tylą bei ramybę. Kai tai nutinka – tada jau būna lengviau, nes patirti geri pojūčiai savaime motyvuoja ieškoti kelio atgal bei sugrįžti ten vėl ir vėl.

Viena šešiametė mergaitė sako, jog jai patinka medituoti, nes tuo metu visi vaikai kartu sėdi ir ... svajoja. Kitas berniukas susižavėjęs teigia, kad meditacija jam patinka, nes ji suteikia „supergalių“ ir netgi padeda nusiraminti. Ir abu šie vaikai yra teisūs.

Kuo vaikų meditacijos mokymo technika skiriasi nuo suaugusiųjų meditacijos pamokų?

Mes, suaugusieji, dažniausiai turime stipriai dominuojantį protą, o ramybės bei vidinės tylos pojūčius dažniausiai „dengia“ pakankamai storas įsitikinimų, prisirišimų, vaidmenų sluoksnis. Tuo tarpu vaikai dar neturi susiformavusių stiprių loginių ryšių, dėl to meditacija dažniausiai jiems pasiduoda lengviau. Jei suaugusiems be pačios praktikos kartojimo dar tenka nemažai pasakoti kas, kaip ir kodėl vyksta pas mus galvose, tai vaikams dažniausiai būna daug lengviau vizualizuoti ir net įsivaizduojamose situacijose patirti tai, iki ko suaugusiems tenka nueiti gana ilgą kelią.