Mitai apie pirmuosius vaiko gyvenimo metus (I dalis)

Kiekviena mama linki savo vaikui visko, kas geriausia, tačiau kartais nutinka taip, kad jos papuola į plačiai paplitusių mitų spąstus. Kokios klaidos auginant vaikučius iki vienerių metų daromos dažniausiai?

Dabar jau įrodyta, kad vaiko charakterio pamatas klojamas jau pirmaisiais gyvenimo metais, tačiau daugelis tėvų vis dar įsivaizduoja, jog svarbiausia yra tai, kad mažas vaikas viso labo tik greičiau augtų ir stiprėtų, o auklėjimą atideda vėlesniam laikui. Tai – didelė klaida. Ką dar reikėtų žinoti?

Pirmas mitas: svarbiausia – pamaitinti ir paguldyti. Visa kita neturi reikšmės

Daugelis įsivaizduoja, kad pirmaisiais vaiko gyvenimo metais jam reikalinga tik gera priežiūra: laiku pamaitinti, pakeisti sauskelnes, paguldyti miegoti ir pan., ir visai nesvarbu, kuris šeimos narys tai darys. Šiandien populiarus „pareigų paskirstymas“, arba „palengvinta motinystė“, t.y. kai mama dalį pareigų perleidžia auklei ir močiutei, o pati stengiasi kaip galima greičiau grįžti į darbą. Žinoma, neblogai, kai vaikui netrūksta nei ekologiškų sauskelnių, nei gerų drabužėlių ar pačių gražiausių žaisliukų, tačiau vaikui nepakanka būti sočiam, švariam ir šiltai aprengtam. Vaikas yra prisirišęs prie vieno suaugusiojo, nuo kurio yra visiškai priklausomas, kuris juo nuolat rūpinasi.

Mažylis gimsta visiškai neprisitaikęs prie gyvenimo. Kad galėtų ropoti kaip ką tik gimęs kačiukas ar šuniukas, jis motinos įsčiose turėtų praleisti 21 mėnesį, tačiau gamta sutvarkė taip, kad jis gimsta anksčiau, ir pats nieko negali. Jeigu šalia nėra suaugusiojo, jis pajunta mirtiną pavojų, kuris praeina tik tada, kai vaikas paimamas ant rankų, pamaitinamas, priglaudžiamas. Kai sutinkame savimi pasitikintį suaugusįjį, galima spėti, kad vaikystėje jis dažnai girdėjo ir juto, kad yra mylimas, reikalingas, kad viskas bus gerai.

Vaikui reikia, kad šalia būtų suaugęs žmogus, kuris juo rūpintųsi, jį gintų, būtų jam atsidavęs. Kas bus šis žmogus – turėtų nuspręsti abu tėveliai, tačiau būtų geriausia, kad tai apsiimtų daryti mama. Auklės ateina pagal grafiką ar iškvietimą, jos keičiasi, o vaikui reikia žmogaus, kuris būtų šalia nuolat. Ir jeigu manote, kad atiduodami vaiką auklei elgiatės kaip ponai (pavyzdžiui, dvariškiai), jūs labai apsirinkate: tokius vaikus augindavo žindyvės arba auklės – kitaip tariant, moterys, kurios buvo šalia visą laiką, kaip šeimos narės, o ne ateidavo pas vaiką kaip mūsų dienomis į darbą. Skirtumas tiesiog milžiniškas.

Stabilaus ir patikimo prieraišumo formavimas – viena iš svarbiausių pirmųjų gyvenimo meto užduočių. Būtent prieraišumas ateityje vaikui suteiks vidinio užtikrintumo, ramybės, jėgų gyventi ir vystytis, įveikti baimes ir kovoti su stresu. Paaugęs jis galės megzti su kitais sveikus, harmoningus santykius, draugauti, mylėti ir  pasitikėti. Ir šis pasitikėjimas žmonėmis lydės visą gyvenimą.

Antras mitas: negalima vaiko imti ant rankų per dažnai – jis taps per daug išlepintas

Tai – ne visai tiesa. Iki šešių mėnesių galite imt vaiką ant rankų drąsiai, nebijodami jo „sugadinti“. Tuo laikotarpiu jam kaip tik reikia duoti meilės tiek, kiek tai yra įmanoma. Pirmajame vystymosi etape mažyliui labai svarbu „susilieti su mama“ – ir ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tai taip pat vadinama „simbiozės faze“ - nutraukti ar jos atšaukti negalima, todėl neskubėkite atsiskirti. Viskam ateis savas laikas.

Tuo gyvenimo periodu būtina prieiti prie mažylio iš karto, kai tik jis pradeda verkti, laikyti jį ant rankų, raminti, tačiau tai nereiškia, kad turite tapti „idealia mama“, „tarnaite“, ir plėšytis tiek, kad tiesiog virstumėte iš kojų – tai baigsis neurozėmis ir depresija. Nereikia kraštutinumų. Būkite „tiesiog gera mama“ – jauskite savo vaiką, jį supraskite, neignoruokite jo poreikių ir norų. Gera mama netampa vaiko tarnaite – jinai jį myli, su juo bendrauja, bet nepamiršta ir savęs, kitų šeimos narių.

Pirmieji mėnesiai, kai mes visiškai atsiduodame vaikui, yra labai svarbūs – mažylis nepakenčia jokio diskomforto, o mama jį gina ir saugo nuo bet kokio negatyvo. Vis dėlto bėgant laikui vaiką po truputį reikės pratinti pakentėti, palaukti, kartais pasakyti jam „ne“, kalbėti su juo užtikrintu, tačiau ramiu balsu: „Palauk truputį, aš tuojau apsirengsiu ir ateisiu.“

Tikriausiai pastebėjote, kad kai kurie dvejų ir trejų metukų vaikučiai nesunkiai išsiskiria su mama, jeigu reikia pabūti pas senelius ar į namus ateina auklė. Kiti gi vaikai puola į isteriją, tiesiog paniškai bijo likti vieni. Taip yra dėl to, kad ankstyvoje vaikystėje juos per anksti „paleido“, ir nepasėjo juose užtikrintumo, kad mama grįš. Vaikai tiesiog išgyvena, kad mama juo mes.

Komentarai

Vaikas ir aplinka

Nerandi straipsnio? Pasinaudok paieška

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama

Populiariausi receptai

Naujausi komentarai

Ar žinote, kad...

Statistikos duomenimis, 3-4 metų amžiaus vaikai kiekvieną dieną pasako maždaug 12000 žodžių ir užduoda apie 900 klausimų.

Reklama

Junkis prie mūsų ir Facebook'e!

Rinktiniai straipsniai

Reklama

Naudinga

Populiariausi straipsniai