Bet kokie santykiai, kuriuos ištiko tokia krizė kaip vieno iš partnerių neištikimybė, vienaip ar kitaip pradedami skirstyti į santykius iki išdavystės ir po jos. Tvirtinimuose, kad dėl neištikimybės kaltos abi pusės, yra dalis tiesos: jei santykiai vystosi sklandžiai, sąžiningai ir su meile bei pagarba vienas kitam, tai “į kairę” niekas nežiūri. Tačiau tai nereiškia, kad nukentėjusiajai pusei reikia sukti galvą ieškant savo kaltės. Juk vienaip ar kitaip neištikimybė – tai išdavystė, o jei tave išdavė, tu turi teisę į tai reaguoti savaip.

Įprastai tie, kurie buvo išduoti, sustoja kryžkelėje tarp “atleisti” ir “palikti”. Blogiausia tai, kad tiek vieno, tiek kito veiksmo procesas yra labai sudėtingas, painus, neretai užsitęsęs  ir labai skausmingas.

Sprendimas – atleisti.

Visų pirma norėtume pabrėžti, kad atleidimas – tai ne silpnumas, ne akių užmerkimas prieš problemą ir ne bandymas sumažinti mylimo žmogaus suteiktą skausmą. Jei tavo atlaidumas yra įtakas šių priežasčių arba tam tikrų baimių, pavyzdžiui, likti vienai ar būti pasmerktai aplinkinių – tuomet tu eini neteisingu keliu ir labai tikėtina, kad “atgaivinti” santykiai visai netrukus patirs dar didesnius išbandymus.

Atsakyk pati sau: kodėl tau reikia jam atleisti? Kai neištikimybės padaryta žaizda dar visai šviežia ir labai skausminga, atsakymų “kodėl” gali rasti labai daug: jis mielas, dėmesingas, supratingas ir t.t. Tačiau ar tikrai visi šie dalykai nusveria tai, ką jis padarė? Visai kitas dalykas, jei prie visų šių teigiamų jo savybių atleisti tave skatina ir tvirtas noras išsaugoti tai, kas tarp jūsų dar liko.