Kasmet autizmu sergančių vaikų vis daugėja. Ši liga neatsižvelgia nei į rasę, nei į tautybę. Greta AIDS, diabeto ir vėžio, tai viena iš grėsmingiausių diagnozių.
Autizmo suvokimas ateina ne iš karto, o ir šiandieninė medicina šiuo klausimu greičiau ne stumiasi pirmyn, o eina atgal – ji įtvirtina tam tikrus stereotipus. Šie kartojami kaip dogmos, taisyklės, į autizmą (kaip reiškinį) nebesigilinama. Išlieka tie patys autizmo „atpažinimo“ būdai, tos pačios rekomendacijos, kaip elgtis su juo sergančiu vaiku.
Stereotipai supa šį sutrikimą iš visų pusių, jei kalbėtume apie jo gydymą, yra dvi problemos.
Pirmiausia – prie autizmu sergančiųjų grupės priskiriami vaikai, tiesiog turintys psichologinių, psichofiziologinių ir psichinių problemų. Dažniausiai atsižvelgiama į jų:
- kontaktavimą;
- kalbos išsivystymą;
- intelekto rodiklius.
Antra – atsižvelgiant tik į kalbos ir intelekto rodiklius autizmas nustatomas ne visada.
Abiem atvejais klaidos daromos dėl to, kad į vaiką neatsižvelgiama kaip į visumą, nesuprantama, kad autizmas turi paveikti visus psichikos lygmenis: psichomotorinį (kūno), emocinį-socialinį (jausmų) ir pažinimo (proto).
Dauguma autizmu sergantiems vaikams pritaikytų priemonių taip pat stereotipinės. Jomis siekiama ne koreguoti, o tik palaikyti vystymosi nuokrypius, prisitaikyti prie jų. Štai pavyzdžiai: autistai mokomi vienų ir tų pačių įgūdžių, stengiamasi jiems sukurti nuolatinę orientacinę schemą, kiekviename individualiame užsiėmime kalama ta pati didaktinė medžiaga, jos moko tas pats mokytojas, vienoje ir toje pačioje vietoje. Norima, kad vaikas būtų pastovus ir turėtų gerą mechaninę atmintį. Kitaip tariant, medicina vaikams duoda ramentus, į kuriuos reikia remtis, tačiau nemoko vaikščioti. Tokiu būdu autizmas tik stiprinamas.
Komentarai (4)