Pasijuokime: kalba vaikai

Neįmanoma nesižavėti vaikų tyrumu ir nuoširdumu, o juos kartais stebina mūsų „neprotingi“ klausimai ir reakcijos. Štai keli tėvelių ir mamyčių pasakojimai...
 

Viktoras (4 metukai):
-          Vaikų darželis – tai laimė!
-          Kodėl?
-          Nueini ryte ir džiaugiesi, kad tavęs ateis mama... (Julita)
 
-          Simai, mėsos valgysi?
-          Kokios?
-          Jautienos.
-          Ne, tokios aš nevalgau.
-          O veršienos?
-          Žinoma! Ji man patinka! (Kostas)
 
Šeštadienis, pusė aštuntos. Pabundu nuo basų kojyčių šlepsėjimo koridoriuje. Po kelių akimirkų dukrytė įsirango pas mane į lovą.
-          Kodėl nemiegi? – paklausiau.
Vietoje atsakymo ji man parodė pižamos kišenes. Jos buvo tuščios.
-          Bet juk ten nieko nėra, – nustebau.
-          Būtent. Ten buvo sapnai, bet jie baigėsi.  Todėl aš pabudau. (Daiva)
 
Klausiu Agnės (beveik 4 metukai);
-          Ką šiandien darželyje valgei?
-          Sriubą ir grikius. Bet įsivaizduoji, ten grikiai baltos spalvos ir vadinami ryžiais... (Irena)
 
Pareina sūnus iš darželio (3 metukai):
-          Na, kaip sekėsi darželyje?
-          Gerai. Aš ten verkiau ir nemiegojau. (Jonas)
 
Nusprendėme pasidaryti buto remontą, tačiau pritrūko pinigų, ir aš su vaikais kuriam laikui persikėliau pagyventi pas savo mamą, o vyras pasiliko baigti remonto. Eina jis kartą į darželį paimti sūnaus, o tas atsisveikindamas su auklėtojomis ir sako:
-          Anksčiau turėjome savus namus, o dabar su mama ir sesute gyvenam pas močiutę. Tėti, kodėl tu mus iš namų išvarei?
Pinigų remontui atsirado labai greitai. (Paulina)
 
Julius (6 metukai) garsiai mąsto:
-          Murka (mūsų katė) nėra stora. Apie mergaites taip sakyti negalima. Ji tiesiog apvali ir yra plačių kaulų. (Gintarė)
 
Rugsėjo pirmąją vedžiau savo sūnelį į pirmą klasę. Pakeliui namo ir besikalbant apie naujus mokslo metus, jo veidas staiga persimaino, ir Justukas su siaubu sako:
-          Mama, bėgam atgal, aš gėles pas mokytoją pamiršau! (Virginija)
 
Piešė Gintaras akvareliniais dažais. Pažiūrėjau į vieną piešinį, kur matyti tik du stulpai, ir klausiu:
-          O čia kas?
-          Tėtis.
-          Kaip tai?
-          Na, man tilpo tik kojos... (Silvija)

Komentarai

Protingos mintys

Nerandi straipsnio? Pasinaudok paieška

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama

Populiariausi receptai

Naujausi komentarai

Ar žinote, kad...

Kalbant apie vaikus Japonijoje nevartojami žodžiai "blogas" ir "negeras".

Reklama

Junkis prie mūsų ir Facebook'e!

Rinktiniai straipsniai

Reklama

Naudinga

Populiariausi straipsniai