Prancūzų vaikai yra savarankiški, drąsūs, įpratę patys spręsti savo problemas, mandagūs. Sustyguotas net ir pačių mažiausiųjų gyvenimo grafikas suteikia galimybę tėvams lengviau planuoti savo pačių laiką, skirti dėmesio sau, vienams kitam, siekti karjeros, neapleisti laisvalaikio.

Prancūziško vaikų auklėjimo minusai

Prancūzišku auklėjimu pradėjusios domėtis lietuvės neretai ima juo bjaurėtis - kokia mama gali leisti savo vaikui verkti naktį ir neprieiti, nepaimti ant rankų, nepradėti myluoti? Kuri mama mieliau leis laiką plepėdama su drauge ar jau trečią vakarą iš eilės eis į renginį su vyru, kuomet namuose laukia angeliškas kūdikėlis, kuris užaugs nė nespėjus mirktelėti?

Taigi, prancūziškas auklėjimas nėra suprantamas visiškai kitaip, daug prieraišiau augintiems, ne tik tėvų, bet ir senelių, krikšto tėvų dėmesiu lepintiems žmonėms, kurie nori tą patį perduoti savo mažyliams. Ėmusi taikyti prancūzišką auklėjimo modelį dažna lietuvė jaustų kaltę, nuolatinį ilgesį, pati jaustųsi nelaiminga, tad tikrai negalėtų savo geros nuotaikos perduoti mažyliui.

Vaikų elgsenos specialistai prancūzišką auklėjimo modelį vertina pakankamai prieštaringai - vieni teigia, kad griežta sistema ir grafikas suteikia vaikui saugumo ir stabilumo jausmą, o štai kitų manymu vaikai (ypač kūdikiai) stokoja meilės meilės, jaučiasi atskirti, vieniši Psichologai prancūzišką vaikų auklėjimą sieja su tuo, kad statistiškai prancūziukai gerokai ilgiau čiulpia pirštą bei dažniau šlapinasi į lovą.