Skaitome su „Nieko rimto“. Sylvia Waugh „Žmogonai dykrose“

Esame laimingi galėdami pristatyti nuostabią naują rubriką, kurią ruošiame su nuostabiausios ir linksmiausios leidyklos „Nieko rimto“ bičiuliais. „Nieko rimto“ knygelės ne tik padės lavinti jūsų mažylius, bet leis ir jums pasinerti į stebuklingą knygų, svajonių ir vaikystės pasaulį. Ir mes kalbame visiškai rimtai!

Šiandien pristatome Sylvia Waugh „Žmogonai dykrose“

Ir vėl laiškas nuo Alberto Pondo! Nuo vaikino, sužinojusio didžiąją Žmogonų paslaptį. Juk jie – stebuklingu būdu atgijusios skudurinės lėlės. Keturiasdešimt metų gyvenę tarp žmonių (bet ne su jais), dabar Žmogonai priversti įsileisti į savo šeimą tikrų tikriausią žmogų...

Silvijos Vo skudurinių lėlių charakteriai – ryškūs ir saviti. Kiekvienas trijų kartų Žmogonų šeimos narys skirtingai reaguoja į gyvenimo pokyčius, todėl bent viename iš veikėjų neabejotinai atpažinsi ir save. Bet ar gebėsi išsaugoti Žmogonų paslaptį?
Susipažinti su jais galite pirmojoje leidyklos išleistoje knygoje – „Žmogonai“.

Ištrauka:
Alberto Pondo laiškas atėjo trečiadienį su popiečio paštu.
Gyvenimas buvo nuostabiai nusistovėjęs. Džošas sode naikino piktžoles ir kartkartėmis atsitiesdavo, kad uždėtų atkalią plaštaką sau ant strėnų, lyg jas staiga būtų ėmę diegti. Tai nebuvo tikras dieglys, koks ištinka daugelį. Bet nebuvo ir tinginystės ženklas. Tai buvo vienas iš mielų, paprastų apsimetimų. Gerai atrodė iš šalies. Ir pačiam malonu. Paskui jis išsitrauks didelę nosinę nusibraukti nuo kaktos nesamo prakaito. Žiūrint pro kaimynų langus, kurie, garbė Aukščiausiajam, buvo gana toli, vaizdelis atrodė visai įtikinamas: viduramžis vyriškis rūpestingai prižiūri sodą. Niekas nė neįtars – niekas nė neįtarė, – kad Žmogonai ne tikri žmonės, o tik gyvos, protingos žmogaus dydžio skudurinės lėlės, priverstos su niekuo nebendrauti.
Daugiau kaip keturiasdešimt metų Žmogonai gyveno penktajame Broklehersto alėjos name, ir niekas nieko apie juos nežinojo, niekas jų nepastebėjo. Per visus tuos metus nė vienas jų nė kiek nepaaugo ir nepaseno, nė vienas niekada nebuvo bent kiek jaunesnis ar mažesnis. Jie gavo gyvybę kažkokiu paslaptingu būdu, kai mirė juos sukūrusi moteriškė, ir kažkaip stebuklingai sugebėjo gyventi kaip ir kitos šeimos. Su išoriniu pasauliu jie bendravo telefonu arba laiškais. Išėję į gatvę, nunarindavo galvas ir kone genialiai sugebėdavo likti nepastebimi. Per visus tuos metus jie nė sykio nepersimetė žodžiu su kaimynais ir net nežvilgtelėjo į juos. Mat tai būtų buvę pražūtinga.


Dar daugiau knygų, kurias galima ir virtualiai pavartyti „Nieko rimto“ internetiniuose namučiuose: www.niekorimto.lt

Komentarai

Skaitiniai

Nerandi straipsnio? Pasinaudok paieška

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama

Populiariausi receptai

Naujausi komentarai

Ar žinote, kad...

Daugiausiai vaikų turintis žmogus pasaulyje - tai Maroko sultonas Ismailas. Jis augina 548 sūnus ir 340 dukterų. Jo hareme vaikas gimsta maždaug kas 20 dienų.

Reklama

Junkis prie mūsų ir Facebook'e!

Rinktiniai straipsniai

Reklama

Naudinga

Populiariausi straipsniai