Tikra istorija: „Aš nenorėjau būti tėvu“

Fotografas Filipas Toledano sulaukęs 40-ies pirmą kartą tapo tėvu. Tiesą pasakius, vaikai nebuvo nei jo gyvenimo svajonė, nei siekiamybė. Jis pats sąžiningai prisipažino, kad labai sunkiai išgyveno tuos momentus, kai į svečius užsukdavo draugai su savo vaikais.
 
Todėl gimus jo paties dukrytei Lulu tėvas taip pat išgyveno labai nevienareikšmius, sumišusius jausmus. Jam teko įveikti išties ilgą ir sunkų kelią – nuo baimės prieš mažą žmogutį iki begalinės ir viską apimančios meilės.
 
Štai ką jis rašo.

„Kai tu turi merginą, visi tavęs klausinėja: „O kada jūs susituosksite?“ Ir štai, tu sukuri šeimą. Dabar visi klausinėja: „Kada jūs turėsite vaikų?“ Ir štai, atsiranda vaikas. Ir visi vėl klausia: „O kada planuojate antrą?“

Aš mačiau, kaip gimė Lulu. Jausmas buvo keistas: aš tapau tėvu? Ar tą akimirką mane užliejo meilės banga? Nesu tuo tikras.

Į klausimą, ar man patinka būti tėvu, aplinkiniai tikėjosi tik vieno atsakymo. Kai atsakydavau jiems „ne“, jie nepatenkinti susiraukdavo.

Kai gimė Lulu, mano žmona išnyko.

Aš ilgėjausi mūsų. Mūsų dviejų. Mūsų tylos ir mūsų erdvės.

Mane iškeitė į štai šį ateivį.

Ramų miegą artimiausius trejus metus taip pat teko pamiršti.

Viskas, ką darė Lulu, man atrodė visiškai nesuvokiama. Kaip dokumentiniame filme apie laukinę gamtą.

Buvau labai laimingas, kai pirmą kartą išgirdau, kaip Lulu čiaudi. Bent kažkas žmogiško joje vis dėlto yra!

Net mūsų šuo nerodė jokio susidomėjimo ja. Išskyrus tik tuos atvejus, kai Lulu valgė. Šis procesas jį tiesiog pakerėdavo.

Ji alkana ar šlapia? Jai šalta ar karšta? Bendravimas su Lulu buvo panašus į elgesį su nestabiliomis sprogstamosiomis medžiagomis. Pasupęs Lulu ant rankų, aš lėtai ir atsargiai guldydavau ją į lovytę. Mažiausias netikslus judesys, ir... BUM! Riksmas. Riksmas, kuris tiesiog varydavo mane iš proto.

Aš pasidariau lėkščių su Lulu atvaizdu.. Ir rodydavau jas kaskart, kai mano draugai norėdavo pamatyti  Lulu nuotrauką. Man tai atrodė smagu. Karla to neįvertino.

Baisiau už vaiko riksmą buvo tik to riksmo laukimas. Ypač kai guli lovoje 2 valandą nakties.

O visi tie buteliukai, šildyklės ir sterilizatoriai, kuriuos reikia visur imti kartu su savimi... Juk prekybos centruose pilna mikrobų.

Kam vaikams reikia pirkti tiek ryškių žaisliukų? Kai žmogui viso labo 5 mėnesiai, ar jam neturėtų būti įdomu VISKAS? Pavyzdžiui, net paprastas pagalys ar kibiras. Tėvai pasiruošę nupirkti bet ką, kad tik jų vaikas kiečiau miegotų ir mažiau rėktų.

Kai Lulu sulauks 20-ties, man jau bus 60. Ar ji laikys mane seniu? Ar mes būsime draugai?

Kaip gaila, kad tėvai mirė dar prieš gimstant Lulu... Lulu atsiradimas jų nebuvimą padarė tik dar juntamesnį. Aš tiek daug norėčiau paklausti savo mamos. Ar ir aš kūdikystėje buvau toks pat?

Tai šiek tiek liūdna, tačiau tampu vidutiniu statistiniu tėvu. Aš buvau tikras, kad niekada nefotografuosiu vaikų, tačiau dabar, kai susitinku su draugais, aš pirmiausiai išsitraukiu savo išmanųjį telefoną: „Žinau, kad jums nepatinka vaikų nuotraukos, tačiau Lulu – kitokia.“

Žiūrėdamas atgal aš matau tas neįprastas metamorfozes, kurios įvyko mano gyvenime. Iš atsargaus stebėtojo aš tapau aktyviu dalyviu. Iš fotografo virtau tėvu.

Humoras – tai, kas vienija žmones, juos sutelkia. Tai – man suprantama kalba. Kartą Lulu ėmė ja kalbėti. Aš pradėjau ją erzinti, o ji atsakydama į tai ėmė erzinti mane. Aš verkiau. Mes vienas kitą supratom.

Tai – nuostabu. Šiose nuotraukose tiek meilės, kiek anksčiau niekada nebūdavo...

Kaip gaila, kad mano tėvams nenusišypsojo laimė susipažinti su anūkėle. Mama, tėti... Aš labai jūsų ilgiuosi. Ir dažnai pasakoju apie jus Lulu. Aš daug mąstau apie tai, ką jūs man davėte, ir labai tikiuosi, kad tiek pat galėsiu duoti ir savo dukrytei.

Aš noriu atsiprašyti Karlos. Žinau, kad jai buvo nelengva priimti mano atvirumą.

Aš noriu atsiprašyti Lulu. Vieną dieną ji pamatys šias nuotraukas ir perskaitys šiuos žodžius.
 
Aš noriu, kad ji žinotų: aš toks laimingas, kad ją turiu! Ir aš tave labai myliu, Lulu...“

Komentarai

Skaitiniai

Nerandi straipsnio? Pasinaudok paieška

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama

Populiariausi receptai

Naujausi komentarai

Ar žinote, kad...

Japonijoje, dviračių statymo vietose, būna pastatyti du ženklai. Viename iš jų nupiešti tvarkingai surikiuoti dviračiai ir užrašyta "Taip dviračius stato geri vaikai", o kitame ženkle galima išvysti padrikai sustatytus dviračius ir užrašą "Taip geri vaikai dviračių nestato".

Reklama

Junkis prie mūsų ir Facebook'e!

Rinktiniai straipsniai

Reklama

Naudinga

Populiariausi straipsniai