Vaikų piešiniai kaip langas į vidinį pasaulį

Vaikams patinka piešti, ir ši veikla – ne tik būdas smagiai praleisti laiką, bet ir papasakoti apie save, savo išgyvenimus, savijautą. Ką gali išduoti vaiko piešiniai? Ar mokate juos iššifruoti?

Spalva

Paprastai laikoma, kad „geros“, arba „pozityvios“, spalvos (t.y. tos, kuriomis piešia neturintys rimtų problemų vaikai) – tai žalia, mėlyna, geltona, rausva, oranžinė ir žydra. Raudona spalva piešinyje gali reikšti polinkį į agresiją, juoda – prislėgtą būseną, depresiją. Tačiau šios schemos nereikia laikyti šablonu – juk kiekvienas vaikas ir kiekvienas atvejis yra individualus. Bet koks testas (įskaitant ir piešinius) – tai tik priemonė. Prieš darant kokias nors išvadas reikia išbandyti ne vieną instrumentą, nes kitaip tai bus kažkas panašaus į ūmių kvėpavimo takų infekcijų diagnozavimą remiantis vien pakilusia kūno temperatūra.

Žinoma, kvėpavimo takų infekcijos atveju temperatūra pakyla, pakilusi temperatūra gali reikšti ir daugybę kitų ligų bei negalavimų (pavyzdžiui, perkaitimą). Remiantis šia analogija, galima spėti, kad raudona spalva vaikui tiesiog patinka (labai graži paties pieštuko arba flomasterio spalva), kad ji yra nauja, anksčiau neišmėginta ir pan.

Žmogiškieji faktoriai

Iš dalies apie tai jau užsiminėme. Spalva gali tiesiog patikti. Įtaką daro ir kasdienė vaiko patirtis, įspūdžiai. Įsivaizduokite situaciją: vaikas vengia mėlynos ir žydros spalvos, tačiau jam labai patinka raudona ir rausva. Ką tai galėtų reikšti? Ar reikia dėl to nerimauti? Ar su vaiku viskas gerai? Pasikapsčius praeityje, galima rasti visai logišką tokios antipatijos minėtosioms spalvoms paaiškinimą. Jeigu mažylis nuo pat gimimo buvo apsuptas šių spalvų (pavyzdžiui, mėlynos sienos, mėlyni rūbai – juk tradiciškai manoma, kad mėlyna yra berniukų spalva, o rausva – mergaičių), jos galėjo tiesiog nusibosti ir nebedominti. Tokių pavyzdžių galima prigalvoti daugybę. Jeigu vaikas ką tik grįžo iš planetariumo, neišsigąskite, jeigu piešiniuose atsiras „baidyklių“ – visa tai praeis, kai išblės patirti įspūdžiai.

„Blogi“ pieštukai: slėpti ar ne?

Tais atvejais, kai vaikas iš tiesų labai dažnai naudoja raudoną arba juodą spalvą, tai jau pakankamas pagrindas užduoti sau klausimą, ar atžala iš tiesų jaučiasi gerai. Būtina pradėti ją stebėti. Labai dažnai vaikas per piešinį išlieja viską, ką jaučia, ką išgyvena. Daugelis mamų klausia pačios savęs: o gal „blogus“ pieštukus ir flomasterius būtų geriau kur nors paslėpti?

Neverta. Jeigu vaikas jaučia poreikį išlieti susikaupusią agresiją, geriau tegul jis tai daro ant popieriaus, o ne laiko savyje arba pradeda kenkti gyvūnams, kitiem vaikams, savo artimiesiems. Jeigu nėra vidinio poreikio, juodas arba raudonas pieštukas pats savaime negali išprovokuoti agresijos protrūkio. Dėl šios priežasties mažyliui kaip tik geriau padėti vaikui per piešinius išreikšti savo jausmus. Lygiai tas pats pasakytina ne tik apie spalvą, bet ir apie tematiką. Jeigu piešinys tamsus arba agresyvus, neverta drausti piešti tai, ko nori mažylis. Atminkite – be negatyvo nėra ir pozityvo.

Spaudimo jėga

Piešiniuose galima analizuoti ne tik mažylio naudojamas spalvas, tačiau taip pat ir tai, kokias linijas jis piešia. Duokite vaikui ne flomasterius, o pieštukus – atlikti testą bus paprasčiau. Jeigu mažylis spaudžia pieštuką per silpnai – tai išduoda drovumą, užsisklendimą, užguitumą. Jis tarytum bijo pasireikšti, būti pastebėtas, baiminasi aplinkinių nuomonės ir reakcijos.

Jeigu įspaudas labai stiprus – galima manyti, kad vaikas linkęs  į demonstratyvumą, susireikšminimą arba netgi agresiją. Vaikutis tarytum bando „perspausti“ popierių, palikti ryškų savo pėdsaką, nors širdies gilumoje dažniausiai slypi tas pats neužtikrintumas ir nepasitikėjimas savimi bei aplinkiniais.
 
Linijos ir štrichai

Ar kada atkreipėte dėmesį, kaip vaikas spalvina ir piešia? Ar bandėte paskaičiuoti, kiek kartų jis brūkštelėjo flomasteriu arba pieštuku, kiek štrichų paliko popieriaus lape? Jeigu jis labai bailus ir neramus, greičiausiai jis daug kartų brauks per tas pačias linijas – pavyzdžiui, paprašytas nupiešti kamuolį, jis nepasitenkins vienu apskritimu – apves pieštuku kontūrą dar 4 ar 5 kartus.

Vaiko nerimą paprastai išduoda ir daugybė štrichų. Savaime suprantama, kad vieno piešinio tokiam testui nepakanka, reikia išanalizuoti bent kelis, palyginti juos tarpusavyje ir tik tada daryti kokias nors išvadas (pageidautina, kad piešiniai būtų piešti ne tuo pačiu metu, kitaip tariant – kai vaiko būsenos ir nuotaikos buvo skirtingos). Esmė ta, kad netgi iš pažiūros panašūs piešiniai gali smarkiai skirtis, priklausomai nuo to, kokios mažylis buvo nuotaikos (pavargęs ar pailsėjęs, ar jam buvo įdomu piešti, ar privertė mama, ar vaikutis buvo laimingas, ar dėl ko nors nusiminęs, įsižeidęs, nusivylęs).

Piešinio tematika

Tiek vaikai, tiek suaugusieji savo piešiniuose  dažniausiai visai nesąmoningai vaizduoja tai, kas vyksta jų gyvenime. Aplinkiniai tikrai ne visada gali tinkamai įvertinti, ką reiškia vienas ar kitas piešinys. Tematikos, kuri neturėtų jokių sąsajų su konkrečiu vidiniu išgyvenimu, vykstančiu čia ir dabar, tiesiog negali būti. Tai reiškia, kad bet koks sūnelio arba dukrytės piešinukas yra tarsi užšifruotas laiškas apie tai, ką vaikas dabar mąsto, dėl ko jaudinasi ir išgyvena. Jeigu dažnai matote agresyvius siužetus, galima manyti, vaikas turi polinkį į agresiją (primename, kad žiūrėti reikia į tendenciją, o ne į pavienius darbus). Net jeigu toks mažylis išoriškai atrodo tylus ir paklusnus, toks, kuris nė musės nenuskriaustų, greičiausiai turi reikalų su užslėpta ir užgniaužta agresija, kuri naikina žmogų iš vidaus. Ji nukreipta į save patį, ir yra dar pavojingesnė.

Vaikų psichologai neretai pasakoja apie atvejus, kai sunerimę tėvai atveda savo atžalą išsiaiškinti, kas negerai. Tokiose konsultacijose pasiūloma nupiešti ką nors konkretaus, pavyzdžiui, verkiančią mergaitę. Įdomiausia tai, kad kartais netgi nereikia nieko klausinėti – vaikai patys papasakoja, kas ir kaip. Pavyzdžiui, kad nupiešta mergaitė verkia dėl to, jog gavo blogą pažymį. Pamėginkite atlikti tokį bandymą ir namuose.

Piešinio dydis

Piešinio dydį reikėtų lyginti su popieriaus lapu. Jeigu piešinys atrodo per mažas, o vaikutis jį nupiešė kur nors kampe arba lapo apačioje, greičiausiai jis yra labai savimi nepasitikintis, bailus. Vaikas tarytum baiminasi, kad gali užimti per daug vietos, savo buvimu kažkam pridaryti rūpesčių, sutrukdyti, kad su jo nuomone niekas nesiskaitys.

Na, o jeigu piešinys yra toks didelis, kad tiesiog netelpa į popieriaus lapą – ir vėl galime kalbėti apie demonstratyvumą. Mažylis stengiasi parodyti, kiek jis daug visko turi savo viduje, patraukti aplinkinių dėmesį. Jeigu vaikas piešia būtent tokius piešinius, labai tikėtina, kad jo namuose netyla skandalai, mažylis nuolat „isterikuoja“ ir ieško „žiūrovų“.

Fantazijų nunešti...

Jeigu sūnelis arba dukrytė piešia daug, su užsidegimu, o piešinių siužetai yra labai įvairūs, visa tai liudija apie atžalos didelį poreikį išreikšti save, ir jai visai nesvarbu, kaip tai įvertins aplinkiniai. Tokiam vaikui nerūpi, ką pamanys kiti. Jeigu gi mažylis stengiasi piešti tik tai, kas jam geriausiai pavyksta, arba piešia šabloniškai, šis poreikis greičiausiai jau užblokuotas.

Kokios šios „blokados“ priežastys? Tai gali būti mažylio kūrybos kritika, labai didelė baimė, kad rezultatas bus ne toks, kokio norima, arba tai, kad suaugusieji per daug kišasi į mažylio kūrybinius procesus, per daug stengiasi jam padėti.

Išvados

Kada tėveliai turėtų sunerimti ir pradėti ieškoti problemos šaknų?
 

  1. Jeigu piešiniuose vaikas naudoja labai daug juodos ir raudonos spalvos;
  2. Jeigu įspaudai popieriuje yra per silpni arba per stiprūs;
  3. Jeigu piešiniai tokie dideli, kad netelpa į lapą, arba visai mažyčiai;
  4. Jeigu štrichų ir apvedžiojimų yra per daug;
  5. Jeigu piešinių siužetai dažnai atspindi agresiją, prislėgtumą, niūrumą.


Į šiuos dalykus reikėtų atkreipti dėmesį tada, kai vaikas jau moka tvirtai laikyti rankoje pieštuką, intuityviai jaučia, kada ir kiek reikia paspausti ir t. t. Paprastai apie tai galima kalbėti 6–7 vaiko gyvenimo metais. Kad įsitikintumėte savo nuogąstavimų pagrįstumu, reikia palyginti skirtingu laiku ir skirtingose vietose nupieštus piešinius. Jeigu jums kažkas ir toliau neduoda ramybės, pasikonsultuokite su vaikų psichologu.
 
 

Komentarai

Vaikų sutrikimai

Nerandi straipsnio? Pasinaudok paieška

Reklama

Populiariausi straipsniai

Reklama

Populiariausi receptai

Naujausi komentarai

Ar žinote, kad...

Europoje tėvais tampama vidutiniškai 29 metų, tuo tarpu Indijoje - sulaukus 19.

Reklama

Junkis prie mūsų ir Facebook'e!

Rinktiniai straipsniai

Reklama

Naudinga

Populiariausi straipsniai