Visi mes vaikystėje žaidėm šį žaidimą: iš pradžių delnukais slėpėme savo veidą, po to slėpėmės už užuolaidų, naiviai tikėdami, kad ten mūsų niekas niekada nesuras. Buvo linksma, o iš šalies – ir juokinga.
Paaugę tapome protingesni ir išradingesni, mūsų žaidimai trukdavo daug ilgiau. Tekdavo visiems įrodinėti, kas iš visų šauniausias. Namo grįždavom nubrozdintais keliais, bet laimingi, kad mūsų taip ir nesurado.
Tačiau šį vaikystės žaidimą galima žaisti ir su savo augintiniais.
Klaudija Varanski žaidžia jį su savo trim keturkojais draugais. Ji slepiasi už durų, ol šunys jos ieško. Viena vertus, žmogus – patyręs žaidėjas, bet šunų pranašumas – gera uoslė. Tik kaip rasti šeimininkę, jeigu ja kvepia visi namai?
Komentarai